O jei kuris tolimesnių kraštų gyventojas itin gerai suveši, kaip, tarkime, bambukas, tokiu laimikiu dar labiau džiaugiasi ir galvoja, kaip tą derlių pritaikyti.
Bambukai šalčio nebijo
Kosto ir Jūratės Jurkevičių sklype Alytuje sukaupta per 200 rūšių augalų kolekcija. 1999 metais plynuose laukuose ir vėjų pagairėje pastatytas namas dar ne taip greitai pradėjo skendėti žalumoje. O dabar jau net už tvoros gatvės pusėje galima pradėti pažintį su retenybėmis.
Ten pasitinka trigyslė gledičija (Gleditsia triacanthos) – iš Amerikos kilęs ankštinis medis didžiuliais spygliais apsaugotu kamienu, į kurį nekops jokia katė, puikiausiai auga mūsų sąlygomis, tik viršūnė kiek apšąla.
Tiktų gledičijai ir skurdesnės dirvos, o čia ji neskursta. Medis dar nežydėjo, o turėtų pasipuošti įspūdingomis ilgomis žiedų kekėmis. Žavu tai, kad gledičijos lapeliai prieš naktį ir lietų užsiveria.
Žiemą apšąla, bet paskui atželia, praėjusią žiemą nukentėjo tik viršutiniai pumpurai. Kasmet jis padidėja ir dabar telieka laukti ir stebėti, ar pripras mūsų kraštuose. Šie medžiai retoki Europoje, o ir augalų asortimentu garsėjančioje Anglijoje jų auginama nedaug.
Bandydamas ką nors naujo auginti, visada surandi tai, kas iki tol atrodė abejotina, ir bandai“, – pakomentuoja K. Jurkevičius ir jau sklaido bambuko, besiglaudžiančio prie namo fasado, šakas. Šis kasmet išaugina 3–4 metrų stiebus, kurie kitais metais jau neauga, o tik žaliuoja. Kasmet auga vis nauji ir nauji, o senesni pamažu apmiršta arba iššąla. Iš storesnių šakų galima net meškerių pasidirbinti.
Aukštojo bambukaičio (Fargesia) spėjamos rūšys: nitida arba rufa) apatinius lapus reikia nuskinti, tada atsidengia kamienai. Žiemai galima apvynioti agroplėvele, tada lapai pavasario sulaukia žali, kitaip nušąla, nors atauga.
Žemaūgiai bambukai (irgi Fargesia, bet rūšys nežinomos – pirktos iš prekybos centrų, kur įvardytos kaip „pandų žolė“) nedengiami ir puikiai žiemoja po sniegu. Išauga iki pusmetrio aukščio. Sunku net ir patikėti, bet bambukas pakenčia iki -30 ºC temperatūrą.
Pluoštinis didbambukis (Phyllostachys bissetii) tėvynėje pasiekia 6 m aukštį, o pas mus kol kas iki 4 m. „Atsivežiau šį bambuką iš Prahos vazone. Tai tikrai gajus ir gana agresyvus augalas, atžalos plinta net daugiau kaip 5 m, tad šiandien dalį jau galėčiau kam nors perleisti.
Iš pradžių jo šakas žiemai apsukdavau agroplėvele, o paskui celofanu. Praeitą žiemą buvo nedengtas, tačiau po sniego sluoksniu išsaugojo žalius lapus. Nušalo tik išlindusios šakos.
Besniegę šaltą žiemą nedengtas nušaltų, bet atželtų iš šaknų. Manau, jis puikiai tiktų parkų želdiniams, prie tvenkinių. Pakelia šalčius iki -26 °C, išgyveno visas pastarąsias šaltąsias žiemas. Dauguma mano augalų sodinti prieš devynerius metus, kai kas, pavyzdžiui, tulpmedis, prieš vienuolika“, – vardija Kostas.
Po bambukais slepiasi ir lauke auginamas figmedis. Žiemą jis nušąla, o paskui atželia. Gerokai didesnis auga prie terasos. Žiemai jis aprišamas agro- ir paprasta plėvelėmis. Bet kuriuo atveju figmedis po žiemos greitai atgyja, nes leidžia galingas šaknis, per vasarą užauga apie 2 m. Prieš žiemą terasą puošiantis figmedis apkarpomas, o išsamiau savo figmedžio auginimo patirtimi Kostas jau dalijosi „Rasose“ pavasarį.
Kurtų parką
Keliaujame sklypu toliau. Kairėje pusėje palikta vietos daržui, praktiškesniems žmonos medikės augalams. Bet ir čia pamažu įkurdinama egzotika – po didoka obelimi auga nedidukė čilinė araukarija (Araucaria araucana), kurios sėklų parsigabeno iš Bergeno.
„Čilinė araukarija gana atspari šalčiui, bet tik Vakarų Europoje, kaip rašo literatūroje, pakenčia iki -20 °C. Savo poreikiais artima eglei. Mėgsta vidutiniškai drėgnus dirvožemius, drėgną orą, rūgštesnę miško žemę. Lietuvoje perspektyvi tik kaip oranžerijų arba vasarojantis dideliame vazone augalas. Gali ir žiemoti, bet būtina gerai dengti ir saugoti nuo ankstyvo pavasario saulės. Mano sudaigintos araukarijos iš Bergeno kol kas peržiemoja, nors kasmet jų mažėja. Jei negauna pavasario saulės, atrodo visai gerai.
Visuomenei tai nekainuotų, o entuziastai gautų progą įgyvendinti savo svajones, ypač kai jau nebetelpa savo sklypeliuose. Žinių ir noro jie dažnai turi daugiau nei „valdiški“ želdintojai, nors yra ir išimčių – pasidairius, pavyzdžiui, po Druskininkus daugeliui entuziastų net širdis apsąla: gatvėse auga tulpmedžiai, ginkmedžiai, katalpos, kiti reti augalai.
Kosto kolekcijoje kaip tik būtų tinkamas augalas – mamutmedis, kurį įsigijo vos apie metro aukščio. Pirmąją 2009-ųjų šaltą žiemą jis dar praleido nešildomame garaže, vazone, o nuo 2010 metų auga lauke. Šis medis gali atgyti nušalęs ar apdegęs, nes turi miegančiuosius pumpurus, todėl išsprogsta iš kamieno.
Visai neblogai mamutmedžiai auga Lenkijoje ir Čekijoje, pas mus galėtų įsikurti pajūrio zonoje. Didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum) – legendinis medis, didžiausias augalas žemėje. Žemesnis už sekvoją, su kuria kartu auga, bet storesnis. Viename brandžiame medyje tiek medienos, kiek kartais mūsų 1 ha miško. Kilęs iš Amerikos vakarinės pakrantės, plačiai auginamas Vakarų Europoje.
„Augalai pasitraukia ir sugrįžta. Manau, kad prieš du tūkstančius metų pas mus buvo toks klimatas, kaip dabar Prancūzijoje, ir augalų, kuriems reikėjo tokio klimato, netrūko. Todėl galima ginčytis, kai juos skirsto į svetimžemius ir mūsiškius. 2007 metais iš Budapešto parsivežiau platano sėklą, o dabar grožiuosi 5 m aukščio medžiu.
Jeigu jis subrandins sėklas, iš jų išaugs jau mūsų krašto augalas“, – svarsto K. Jurkevičius. Rytinis platanas (Platanus orientalis) – vienas gražiausių Vakarų Europos miestų medžių. Beveik neapšąla pasodintas tarp kitų pas mus augančių medžių. Nidoje jau keli metai puikiai veši visa didelių platanų eilė.
Menturinis skėtkėnis (Sciadopitys verticillata) – itin įdomus ir gražus spygliuotis. Žiemoja nedengtas, mėgsta drėgnesnę žemę, kaip ir eglės. „Vis tik reikėtų ne vėjuotos, žiemą šiek tiek nuo saulės apsaugotos vietos. Pas mane kasmet paauga apie sprindį, nė karto neapšalo, iškentė visas sunkias žiemas. Retas Lietuvoje ir kitur, gana brangus ir mažai kas juo prekiauja“, – per keletą metrų nuo kaktusų augantį medelį apibūdina Kostas.
Japoninis puošmedis (Cercidiphyllum japonicum) – puikus, atsparus ir ypač puošnus medis. Vertas augti kiekviename vidutinio dydžio, o ir mažame sode. Labai puošniai atrodytų miestų želdiniuose, o tuo įsitikinti galima Vilniuje Žvėryne, aplankius trijų gražių puošmedžių grupę.
Didysis vokarnis (Fothergilla major) žydi anksti pavasarį „kačiukus“ primenančiais labai kvapiais žiedais. Rudenį dega raudona spalva ir labai puošia aplinką. Jam patinka drėgnos vietos ir rūgštesnė žemė. Tai vienas senosios floros atstovų, kaip ir hamamelis.
Pavasarinis hamamelis (Hamamelis vernalis) žydėti pradeda vasario–kovo mėn., kartais dar nenutirpus sniegui. Kilęs iš Tolimųjų Rytų, o jei žydi rudenį – iš Amerikos. Yra sukurta daug hibridų ir juos tikrai dera įsileisti į sodą – pavasaris ateis greičiau.
Kininė katalpa (Catalpa ovata (catalpa x erubescens purpurea C3) – nuostabus medis milžiniškais lapais ir kvapiais, panašiais į kaštonų žiedais. Atsparus ir nereiklus, tinka bet kokia dirva, labai dera įvairiuose želdiniuose – tiek visuomeniniuose, tiek privačiuose. Reikėtų tik pagenėti, kad formuotų gražią medžio formą.
Tikrasis dervamedis (Liquidambar styraciflua) šaltomis žiemomis, deja, irgi apšąla. Gražus, bet nepakantus šalčiui medis. Lapai panašūs į klevo. Ne specialistui nuo pastarojo lengva atskirti dar nesulapojusį, nes pumpurai savo forma panašūs į kriaušės. Vasarą nėra išskirtinis, bet rudenį visas tampa ryškiai raudonas ir atrodo labai dekoratyviai.
Gelsvažiedis tulpmedis (Liriodendron tulipifera) auga be rūpesčių. Tik perkant reikia nesumaišyti su kininiu, nors painioja net prekiautojai. Jie labai panašūs, tik kininio labiau iškirpti lapai. Gelsvažiedis yra 4 zonos augalas ir pas mus žiemoja puikiai, o kininis – iš 6 zonos, pas mus dažniausiai auga kaip krūmas ir žiemą gali žūti.
Įspūdinga draugija
Priešais terasą ir aplink ją sugrupuota daugiausiai retenybių – iš įvairių kraštų parsivežtos palmės, paparčiai ir iš viso nematyti augalai. Šią augalų draugiją Kostas Jurkevičius stengiasi ypač apsaugoti, tad žiemai virš jos įrengia šiltnamį. Gali stebėtis tokia kantrybe ir gebėjimu įsigilinti į kiekvieno augalėlio charakterį, poreikius, kantrybę ieškoti kuo priimtinesnių sąlygų ir ilgainiui prijaukinti juos prie gerokai atšiauresnių nei natūraliose augavietėse sąlygų.
Brazilinė gunera (Gunnera manicata) – įspūdingas augalas, traukiantis kiekvieno žvilgsnį. Ji kilusi iš Pietų Amerikos (Andų, Patagonijos). Gimtinėje ir Vakarų Europoje lapai siekia iki 1 m skersmens, o pats augalas iki 2 m aukščio. Vasarą jai labiausiai patiktų tupėti vandenyje, o žiemą praleisti sausai. Jei nušąla į rabarbaro kiek panašūs lapai, žiemai lengva pridengiama pjuvenomis ir plėvele.
Vakarinis galvožis (Cephalanthus occidentalis) – Amerikos prerijų drėgnų vietų augalas. Mėgsta saulėkaitą ir kartu drėgmę. Apšalimo požymių Lietuvoje Kostas nepastebėjo, nors sprogsta augalas vėlokai. Jis irgi tinkamas želdiniams, ypač drėgnesnėse vietose, prie vandens telkinių.
Katilėlinis sietminas (Enkianthus campanulatus) – pas mus dar retas augalas. Tai aukščiausias erikinių šeimos atstovas, kilęs iš Tolimųjų Rytų. Pagrindinis jo poreikis – rūgšti dirva.
Sirinis hibiskas (Hibiscus syriacus) – kinrožės brolis. Nereiklus, tinka derlinga, vidutinio drėgnumo dirva. Žiemą pridengiamas, bet labai saikingai. Ir apšalęs atželia bei gausiai žydi. Reikia sodinti saulėtoje vietoje. Išvesta aibė veislių įvairios spalvos žiedais. Kostas augina nuo liepos pabaigos iki šalnų žydintį mėlynai. Geriausia rinktis kuo anksčiau pražystančią veislę.
Puošnusis svirutis (Leycesteria formos), išaugintas iš sėklų, pas mus dar retas. Anglijoje vadinamas fazanų krūmu. Tai mažas medėjantis krūmas, kurį žiemai reikia pridengti, bet vis viena gali apšalti. Tačiau jei šaknys išsilaiko, puikiai atželia ir žydi. Gražios lenktos svyrančios šakos su kabančiais žiedais ir uogomis, nors ypatingu grožiu nepasižymi. Didelės ateities Lietuvoje greičiausiai neturi – tai labiau dendrologų kolekcininkų augalas.
Kaktusų salelės
Kolekciją papildo ir lauke žiemojantys kaktusai. Tarp akmenukų įsitaisę kaktusai nėra labai dideli, tačiau jau turi gerokai paaugusių vaisių. Prieš tai buvo galima pasigėrėti didžiuliais įspūdingais žiedais. „Lietuviškos“ opuncijos vaisiai užauga vos pupos dydžio, su vos įžiūrimais dygliukais, o skonis prastas, ne toks kaip pirktinių. Nenuskynus laikosi ant augalo visą žiemą.
Iš keleto rūšių opuncijų kolekcijos verta paminėti opunciją (Opuntia phaeacantha var. camanchica), pakenčiančią -40 °C temperatūrą, ji auga nedengiama, gausiai žydi, dera, o ir sėklos daigios. Opuntia rutila ‘Super‘ – jau ne tokia gaji, bet žiemoja irgi lauke.
„Opuncijos – itin nereiklūs kaktusai, kuriems užtenka minimalios priežiūros, bet tik tada, jei tinkamai parenkame augimo vietą. Kaktusams reikia labiausiai saulėtos vietos sode, o augimo vieta turi būti aukščiau. Geriausia supilti kaktusų kalniuką-alpinariumą pietų kryptimi su 45 laipsnių nuolydžiu, kad kuo greičiau pasišalintų drėgmė ir ištirptų sniegas.
Opuncija labai spygliuota, o spygliai, likę odoje, supūliuoja, todėl apgalvokime, kaip ravėsime, jei po krūmu priaugs visokių žolių, o žolėje paskendęs kaktusas – tikrai ne puošmena. Maniškė pasodinta ant akmenimis įrėmintos betono plokštės pabėrus apie 5 cm grunto.
Šaknys ne giluminės ir to pakanka, piktžolės negali peraugti plokštės, o sudygusios ant jos per sausras išdega, nes kaktusas nelaistomas. Man seniai kirba mintis pabandyti auginti opuncijas ant velėninių stogų – gali tikti. Kaktusai, sodinami su perkūnropėmis, uolaskėlėmis, kitais žemaūgiais ir sausamėgiais augalais ar su levandomis, labai tinka formuojant pietų stiliaus sodus ir įspūdingus alpinariumus.
Juodasis eleuterokokas (Eleutherococcus senticosus), kaip aiškėja, mėgsta pavėsingus sodus. Visiškai atsparus, kilęs iš Usūrijos, Mandžiūrijos, o šaknys turi panašių į ženšenio savybių.
„Auga puikiai, nepastebėjau jokių užgaidų, visiškai neapšąla, vešlus, vieną net teko į parką iškelti, nes per daug išsišakojo. Esu pasidaręs šaknų užpiltinę. Ragavau, bet išvadų apie vaistingumą kol kas daryti negaliu. Turiu ir auksinę šaknį – rausvąją rodiolę (Rhodiola rosea), kurią irgi bandžiau užpilti – spalva graži... Jei jau kalbame apie gyduolius, auginu ir ženšenį. Pasodintas prie tvenkinio, auga ir net žydi. Dar mažas, bet neatrodo „išsigandęs“. Gal dėl to, kad sodintas iš vazono su suformuota šaknų sistema“, – sako Kostas Jurkevičius.
