DELFI interviu su MRU Socialinės politikos fakulteto Edukologijos instituto docentu, socialinių mokslų daktaru A. Sprindžiūnu – apie raštingumo situaciją šalyje ir lietuvių kalbos likimą.
– Kaip šiandien suvokiamas raštingumas?
– Leono Jovaišos „Enciklopediniame edukologijos žodyne“ pateikiamos dvi raštingumo termino reikšmės. Pagal pirmąją tai gyventojų išsilavinimo lygis, nustatomas pagal mokėjimą skaityti ir rašyti. Antroji reikšmė – bendroji mokinio išsilavinimo charakteristika, apibūdinama žemu, vidutinišku ir aukštu lygiu. Tame pačiame šaltinyje nurodoma, kad rašto mokymasis užtrunka 4-6 metus, tačiau net ir išmokus skaityti ir rašyti, raštingumas turi būti toliau tobulinamas, nes sąmoningai skaityti ir rašyti įmanoma tik turint pakankamai žinių apie tikrovę.
Įdomesnė raštingumo sampratos dalis yra kaip tik susijusi su tikrove, nes, kaip teigė žymus edukologas Paulo Freire, svarbu skaityti ne tik žodžius, bet ir pasaulį – reading word and world.
Paprastą, bet taiklią iliustraciją šiam teiginiui rasime filmo „Dievai tikriausiai pamišę“ epizode, kuriame „kieta“ profesorė dykumoje susitinka bušmėną ir nesugeba jam paaiškinti pėdsako smėlyje. Atspaudai smėlyje – dykumos gyventojų raštas. „Ji neraštinga“, – nuliūdęs padaro išvadą bušmėnas.
– O kokia Lietuvos moksleivių gyvenimo tikrovė ir kiek bendrojo ugdymo programos į ją orientuotos?
– Ar šiuolaikiška moksleivius ugdyti nuolatinėje gramatinių klaidų baimėje, ar tai neatgraso jų nuo mėgavimosi gimtąja kalba? Daugelis moksleivių neklysta, tikėdamiesi ateityje daugumą tekstų rašyti elektroninėmis priemonėms su teksto redaktoriais. Žinant tai, neatrodo labai draugiška iš pedagogų pusės intensyvėjančios pastangos „sukirsti“ savo ugdytinius į diktantus prisagstant rinktinių sunkios rašybos žodžių, tokių kaip „mąžta“ ar „nižte nyžta“.
Pavyzdžiui, minėto dienraščio švietimo korespondentė Jessica Shepherd informavo apie Nacionalinės mokytojų sąjungos kvietimą boikotuoti anglų kalbos rašybos, skyrybos ir gramatikos testus, skirtus šalies 11-mečių moksleivių pasiekimams įvertinti, nes nuo moksleivių gyvenimo atitrūkę testai priverstų juos pasijusti... nevykėliais! Konkrečiai nurodyta, kad testų sudarytojai per mažai dėmesio skyrė menams, muzikai ir vaikų skaitomoms knygoms.
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pedagogai konstatuoja, kad šiuolaikinėje anglų kalboje gausu sudėtingos rašybos žodžių, be to, daugelis dažnai vartojamų žodžių turi sinonimus, atėjusius iš lotynų ir prancūzų kalbų. Anglų kalboje yra žodžių, kurie tariasi vienodai, nors skiriasi jų rašyba.
Mažai kas gali pasigirti sugebėjimu nesuklysti rašant sudvigubintas priebalses, o asmenvardžių ir begalės mokslinių terminų rašyba iš klausos iš viso neįkandama niekam. Todėl JAV kultūroje įprasta paprašyti pasakyti žodį (vardą, terminą) paraidžiui („Spell it, please!“). Sunku lyginti, kurios kalbos problemos didesnės, bet, nepaisant dominavimo pasaulyje, anglų kalba taip pat patiria deformacijas, yra skurdinama ir iškraipoma.
Su kalba ir išplėstine raštingumo samprata yra susiję ir kiti klausimai. Tarkime, ar moka moksleivis nors vieną lietuvių liaudies dainą? Ar žino, kokia žodžio Lietuva kilmė? Ar moka mintinai nors vieną Maironio, Salomėjos Nėries ar Justino Marcinkevičiaus eilėraštį? O ar moka pasakyti „labas“ ir „ačiū“ mūsų artimiausių istorinių kaimynų kalbomis – jidiš, latvių, lenkų, gudų?
– Kokia Lietuvos raštingumo situacija pasauliniame kontekste?
– Formaliai raštingumas apibrėžiamas kaip 15 metų amžiaus sulaukusių tam tikros šalies gyventojų gebėjimas skaityti ir rašyti. Oficialiai skelbiama, kad Lietuvos gyventojų raštingumo lygis siekia 99,7 proc., o besidomintys Švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje gali rasti daug ir detalių duomenų apie Lietuvos ir kitų šalių įvairaus amžiaus moksleivių skaitymo, gamtamokslinio, matematinio, kompiuterinio raštingumo tyrimų rezultatus bei tų rezultatų kaitą.
Daugelio Vakarų šalių deklaruoti nacionalinio raštingumo rodikliai yra mažesni. Pavyzdžiui, Švedijos, Suomijos, Vokietijos, JK, JAV skelbiami bendrieji raštingumo rodikliai yra 99 proc. Tai leistų teigti, kad Lietuva smarkiai lenkia tas šalis neraštingumo likvidavimo pasiekimais, nes yra didelis skirtumas, ar šalyje neraštingų žmonių 0,3 proc., ar visas 1 procentas! Tačiau toks raštingumo rodiklio tikslumo skirtumas greičiau rodo šalių statistikos departamentų specialistų naudotų metodikų ir tikėtinų paklaidų skirtumus.
Neįmanoma viename interviu detaliai palyginti Lietuvos ir kitų pasaulio šalių moksleivių raštingumo būklės. Raštingumo problema aktuali visame pasaulyje ir galime pasidžiaugti, kad oficialiai mūsų šalis yra tarp pirmaujančių. Tačiau jei atskirai vertintume gimtosios ir užsienio kalbų, istorinį, matematinį, politinį, ekonominį, teisinį, informacinį raštingumą, rezultatai galėtų būti ir prieštaringi. Pavyzdžiui, informacinis raštingumas apima taisyklingo darbo su kompiuteriu ir jo periferine įranga įgūdžius. JAV moksleiviai išmoksta taisyklingai uždėti pirštus ant klaviatūros klavišų, naudodamiesi standartine klaviatūra „rašo“ visais pirštais labai greitai ir dar tyliai. Lietuvos moksleiviai tokio elementaraus gebėjimo imasi mokytis tik tada, kai patenka tarp aukštesnės kompiuterinės kultūros draugų ar kolegų.
Svarbu paminėti ir tai, kad šiuolaikinė kultūra tampa vis labiau vizualinė. Iki operacinės sistemos „Windows‘ atsiradimo kompiuteriai buvo valdomi tekstinėmis komandomis ir nė mažiausia ženklo ar sintaksės klaida nebuvo toleruojama. Kiekvienas kablelis, tarpas, į kairę ar į dešinę pasviręs brūkšnelis, dvitaškis buvo fatališkai svarbūs! Kaip ir pati anglų kalba. Tačiau dabartiniai kompiuteriai, tiek didieji, tiek ir mažieji, valdomi per grafines sąsajas. Nebe ženklų (skaičių, raidžių), bet paveikslėlių ir atvaizdų aplinka kelia naujus reikalavimus manipuliuoti kitokiais elementams, kurių pagrindiniai yra linija, forma, spalva, o taip pat šių elementų sąveika, išreiškiama per proporcijas, harmoningumą, grupavimą, pasikartojimus bei judrumą. Ar tai naujojo universalaus raštingumo pradmenys? Galbūt.
