Daug santuokų, tuoktuvių, jungtuvių. Apskritai Lietuvoje tuokiasi gerokai daugiau negu pusė gyventojų ir mažiau negu pusė skiriasi. Vadinasi, verta. Vis dar. Kol kas.
Tačiau tuoktuvių vertė ne pirmi metai menksta – tai sufleruoja ir šis gražus konkursas bei jame išsakytos nuomonės. Abejojame. Abejoju, o tiksliau, truputį bijau, ir aš pats, nors jau visai netrukus žengsiu prie altoriaus ir su sužadėtine mainysiu žiedus. Ir žengsiu tikrai ne dėl to, kad pagerinčiau statistiką.
O statistika tokia: Lietuvoje kunigai ir metrikacininkai daugiausia darbo turėjo būtent tada, kai atgimė mūsų valstybė – 1990-aisiais. Tais metais buvo įregistruota per 36 tūkst. santuokų. Matyt, žmonių tikėjimas vieni kitais, kad gali gyventi kartu, buvo susijęs su tikėjimu, kad jie gali gyventi savo valstybėje. Kol mirtis išskirs.
Kas vyko su musų Lietuva, atsimename – nusivylėme, suabejojome, ne to tikėjomės. Turbūt neatsitiktinai vis rečiau tuokėsi ir žmonės, kai 2001 m. jungtuvių šalyje užregistruota vos per 15 tūkst. – juk tiek jų buvo sudaryta ir paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais! Paskui statistika pagerėjo, tačiau vėl suprastėjo per praėjusią finansų krizę.
Skaičiai negyvi, bet už jų slypi gyvenimai. Akivaizdu, kad santuoka turėjo ir tebeturi ekonominį pagrindą (vien dėl to, kad dviese paprasčiau pragyventi), bet tikriausiai dažnam svarbiausias motyvas tuoktis ar nesituokti yra romantiniai lūkesčiai. Štai dėl šito šekspyriško elemento viskas ir komplikuojasi.
Gyvename neribotų ekonominių galimybių laikais, kai mainyti žiedus, susirašyti ir priimti Santuokos sakramentą dėl gerovės nebėra prasmės – turėdamas darbą, siekdamas karjeros ir kurdamas patogią šiuolaikišką buitį gali išsiversti savo jėgomis. Bet vis dar pasitaiko, kad žmonės įsimyli, ir ganėtinai dažnai! (Rimčiau sakant, įsimyli turbūt kiekvienas.) Pagal idealų modelį įsimylėjimas galėtų ir turėtų baigtis tuoktuvėmis, deja, vis dažniau jis baigiasi traumuojančiu Nieku. Ir taip atsitinka štai kodėl.
Autoritetingas psichologijos profesorius Robertas J. Sternbergas savo meilės teorijoje įvardija tris meilės komponentus: tai aistra, emocinis artumas ir įsipareigojimas. Pirmiausia mus ištinka geismas – ir kam netekę patirti šios akis uždūmijančios, miego ritmą sugriaunančios, pasaulį papuošiančios jėgos? Teko ir man, ne kartą.
Natūraliai su savo buvusiomis draugėmis įsimylėję pereidavome į antrą etapą – abipusio emocinio pažinimo. Tačiau mano atveju suveikė standartinis – kaip rodo begalės draugų ir pažįstamų nelaimingos istorijos – dėsnis: aistra būdavo greita ir gaivalinga, bet vienas kitam suprasti pritrūkdavo empatijos, įsiklausymo ir supratimo, tad santykiai baigdavosi pagal vis tą patį scenarijų, taip ir nepakilus į aukštesnę ir trokštamą jų pakopą, neįgyvendinus gražios svajonės – įsipareigojimo.
Ilgainiui ėmiau pastebėti netikįs meile ir galimybe tvirtai įsipareigoti tuoktuvėmis – savo pasižadėjimu prieš Dievą ir/ar metrikacijos skyriaus tarnautoją su liudininkais, ėmiau atsižadėti iliuzijos laimingai vedybomis įrėminti romantinius santykius. Užtat aistros kunkuliavo kaip kunkuliavusios!
Laimė, sutikau žmogų, kuris mane pamažėl suprato, o aš supratau jį. Nors būta grėsmių ir nesusikalbėjimų, šįsyk atsilaikėme ir „neiškeitėme“ savo draugystės į kitą, „geresnę“. Sykiu supratau ir įsisąmoninau, kas su manimi atsitiko – kaip čia taip išėjo, kad per nelaimingas patirtis skriaudžiau ir save, ir buvusias drauges.
Stebėtojas iš pašalės pasakytų: nesusitupėjęs, neišsilakstęs, tebūnie, bet aš turiu konstatuoti, kad mes, šiuolaikinis vakarietiškas jaunimas, šitaip neatsakingai su mylimaisiais elgtis esame išmokyti dėl visas gyvenimo sritis nuo pat gimimo iki mirties apėmusios vartotojų kultūros.
Čia ne mano mintis – aš tik atkartoju įtakingiausių pasaulio tyrinėtojų įžvalgas. Vienas toks įžvalgus ir įdomus profesorius yra kilęs iš mūsų regiono, Lenkijos. Sociologas Zygmuntas Baumanas, parašęs veikalą apie likvidžią meilę ir žmonių santykių trapumą, pernai lietuviškai išleistoje kitoje savo knygoje „Vartojamas gyvenimas“ (leidykla „Apostrofa“) apie žmogų kalba kaip apie prekę, kurią lengva pakeisti kita. Įsižeisti dėl tokio palyginimo neverta – geriau atidžiau pažvelgti į veidrodį.
Anot sociologo, „tvarių abipusių santykių kūrimas“, kitaip nei pasitenkinimo per vartojimo objektus paieškos, „reikalauja milžiniškų pastangų“.
Profesorius rašo: „Tačiau vos tik laisvė įsitvirtina ir tampa naująja kasdiene rutina, pasirodo nauja siaubo forma, ne mažiau šiurpinanti nei baisybės, kurių, padedant laisvei, išblukinančiai patirtų kentėjimų ir pagiežos prisiminimus, buvo tikimasi atsikratyti, – tai atsakomybės siaubas“ [p. 160].
Z. Baumano žodžiais, vartotojų gyvenimas yra pasmerktas virsti begalinėmis bandymų ir klaidų virtinėmis. „Į žmogiškuosius rūpesčius vartotojiškas sindromas įtraukia atsargų požiūrį į daiktus (tiek gyvus, tiek negyvus), galinčius užsibūti per ilgai, užuot greitai juos sunaudojus, ir sukeliančius ilgalaikį (jau nekalbant apie nesibaigiantį) prisirišimą ir įsipareigojimą“ [p. 157].
Atidžiau įsiskaitykime į keletą raktinių frazių: atsakomybės siaubas, ilgalaikis prisirišimas ir įsipareigojimas. Tai yra žodžiai, kuriais galima apibūdinti santuokos prasmę. Tuoktis darosi vis mažiau verta tuomet, kai mes bijome atsakomybės ir bijome įsipareigoti.
Apskritai patogiojoje vartotojų visuomenėje toks laiko patikrintas instrumentas kaip santuoka darosi nepatogus. Šiuolaikinis žmogus susidurtų su keblumais negalėdamas pakeisti sugedusio arba atsibodusio daikto į kitą – lygiai taip pat jam darosi vis sudėtingiau susisieti visam gyvenimui su vienu žmogumi ir nepalikti erdvės naujiems potyriams su kitais partneriais (daiktais).
Kai vienas prekybos tinklas arčiau namų, o kitas visada šalia, nebėra prasmės įsipareigoti vienam žmogui, kuris būtų ne tik arčiau, bet greta visados ir kolei mirtis išskirs. Kai apie Lietuvą galvojame dažniau kaip apie įnagį savo asmeninei gerovei kurti, o planeta mums, vakariečiams, tampa tarytum fizinių ir rekreacinių išteklių zona, vienas patvariausių ir seniausių žmonijos institutų – santuoka – irgi tampa kaip senamadiška atgyvena su nepatogiomis ceremonijomis. Pareigą tėvynei, planetai, vyrui ir žmonai pakeitė pareiga Pinigui, Parduotuvei ir Prekei.
Aš irgi mėgstu apsipirkti, bet sykiu vis dar įsivaizduoju esąs vyras, kuris rūpinasi savo moterimi, todėl pirmiausia sakau: užuot svaičiojęs tuščiai apie santuokos vertę, ateinantį rudenį prisiimsiu įsipareigojimo atsakomybę vesdamas savo sužadėtinę, ir papūskit man į uodegą.
Gailius M.
