Pats miesto reljefas lėmė, kad pastaraisiais dešimtmečiais kam nors trukdyti, keisti aplinką ar vaizdą pro langą ėmė kiekvienas naujas pastatas.
„Neprisimenu nė vieno Vilniaus pastato, dėl kurio kas nors nebūtų įsižeidęs, pykęs ar piktinęsis, kad šis nedera prie aplinkos, o gal greičiau prie žmonių prisiminimų“, – knygos „Vilnius 1900–2012. Naujosios architektūros gidas“ („Baltos lankos“, 2011 m., 304 p.) pristatymo vakare kalbėjo publicistas Andrius Užkalnis.
Leidinio sudarytojos – architektūros kritikės Rūta Leitanaitė ir Julija Reklaitė – nenorėjo apsiriboti tik architektūros vertybėmis laikomų pastatų publikavimu. Jiedvi siekė pasiremdamos dinamiška istorinių laikotarpių, architektūros koncepcijų bei ideologijų kaita apžvelgti sostinės architektūros praeitį ir dabartį. Tai – 112 architektūros metų, 238 pastatų istorijos, 323 iliustracijos ir 157 brėžiniai.
Pasak vienos leidinio autorės, architektūros istorikės dr. Marijos Drėmaitės, architektūros kokybės klausimas buvo aktualus visais laikais.
Pavyzdžiui, modernistai stalininę architektūrą laikė senamadiška, o postmodernistai kritikavo socialistinius modernistus, esą jie per šalti ar per aštrūs. Taip veikiamas skirtingų laikotarpių, politinių santvarkų ir ekonominių sąlygų Vilnius keitėsi visą šimtmetį. Ir visa to palikti pėdsakai svarbūs gyvenantiesiems šiame mieste.
„Vilnius, kurį šiandien matome – trečiosios urbanizacijos bangos padarinys, ir tai yra tikrovė, su kuria reikia taikytis, patinka mums ar ne. Buvo žmonių, kurie mėgo Eifelio bokšte gerti kavą, galbūt atsiras žmonių, kurie pamėgę Vilniaus miesto vaizdą gers kavą 30-ame dangoraižio aukšte“, – svarstė architektas urbanistas doc. dr. Tomas Grunskis.
Nors naujajame Vilniaus architektūros gide aptariama moderno, tarpukario, sovietinių metų architektūra, vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo kryptys, kontroversiškiausiai vertinama ir daugiausia dėmesio skiriama pertvarkyto naujausiųjų laikų – pastarojo dvidešimt-mečio – Vilniaus architektūrai.
Pasak R. Leitanaitės, ryškiausiai miesto veidas pasikeitė per pastaruosius šešerius metus, ir tai buvo viena priežasčių išleisti antrąjį, atnaujintą, knygos leidimą. Sostinės architektūrai pažinti prieš šešerius metus buvo išleistas profesionalus architektūros gidas „Vilnius, 1900–2005. Naujosios architektūros gidas“ (Architektūros fondas, 2005 m., 240 p.).
R. Leitanaitė pastebėjo, kad atkūrus nepriklausomybę pirmiausia imta įgyvendinti lietuvio svajonę statyti gyvenamuosius namus – Vilnius išsklido į priemiesčius ir gamtines teritorijas. Sostinė nebuvo pasiruošusi ir prasidėjusiam daugiabučių statybų bumui, tad nepajėgė suvaldyti miesto plėtros.
„Aplinkybės lėmė investuotojų godulį – atsirado nepamatuojama paklausa, todėl buvo pristatyta daug prastos kokybės daugiabučių. Vis dėlto ryškiausi ženklai Vilniaus miestovaizdyje – verslo ar administraciniai pastatai“, – situaciją apibendrino R. Leitanaitė.
Kultūrai pasisekė mažiau – Tautos namų, Nacionalinio kongresų centro, Nacionalinio stadiono projektai nugulė stalčiuose.
