Nepamainomas simbolis
Belaukdami šv. Kalėdų džiugesio, ką piešia vaikai? Žinoma, eglutę žaliaskarę... O kaip ji nuostabiai kambaryje kvepia mišku! Ir jokie gamtosaugos entuziastų argumentai neįtikins, kad geriau puošti dirbtinį medelį. Tegu didžiųjų miestų aikštėse stovi tos sintetinės, net iš plastikinių butelių, namuose nors šakelė tebūna su miško kvapu.
Senovės romėnai savo kalendoriaus pirmąjį metų mėnesį buvo paskyrę Janui, dviveidžio laiko dievaičio garbei. Pirmąsias šio mėnesio, Januarijaus, dienas vadino kalendomis. Tai būta reikšmingo laiko tarpsnio visuomenės gyvenime, nes tada būdavo renkami svarbūs valstybės pareigūnai – konsulai. Kaip paraginimą prieš rinkimus gerai pagalvoti, teisingai apsispręsti, romėnas namuose pasimerkdavo nulaužtą lauro šakelę.
Štai čia turbūt ir būtų Kalėdų eglutės tradicijos pradžia. Beje, ir skolas reikėdavę pirmosiomis kalendų dienomis grąžinti, kad sąžinė per rinkimus būtų rami. Viena pirminių žodžio „kalendorius“ reikšmių ir yra „skolų knygelė“. Mūsų krašte taip pat būdavo manoma, kad skolų privalu atsikratyti iki didžiųjų žiemos švenčių, per adventą.
Karališka staigmena
Viduramžiais gyvavo tradicija bažnyčiose rengti misterijas – vaidinimus, vaizduojančius Šventajame Rašte aprašytus įvykius. Pradedant nuo Adomo ir Ievos, kurie prie rojaus medžio buvo gundomi žalčio paragauti obuolio – užginto pažinimo vaisiaus. Tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių, – kas gi dar žaliuoja žiemą?
Štai kodėl kaime eglutės iki šiol puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais.
Anglijos princas Albertas 1840 m. savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Princas buvo gimęs Vokietijoje, tad kažkiek žinojo Senojo žemyno tautų tradicijas. Žemdirbiams metų pradžia – pavasarį, pirmiesiems pumpurams sprogstant, prasidedant naujam augalų vegetacijos ciklui. Tad ir Naujųjų metų šventės simbolis buvo šviežios žalumos šakelė.
Valstybių valdininkams metus buvo patogiau skaičiuoti nuo žiemos saulėgrįžos, surinkus praėjusių metų mokesčius ir duokles. Tikėtina, kad būtent jų pastangomis Naujųjų metų šventė tapo perkelta į žiemos pradžią. Tačiau tradicijos valdininkams lengvai nepasiduoda, jos labai gyvybingos. Štai ir Naujųjų metų šventė išlaikė savo simbolį – žalią šakelę. O vidutinio klimato juostoje žiemą žaliuoja tik spygliuočiai...
Šviesuomenė priešinosi
Per didikų rūmus bei dvarus kalėdinė eglutė atkeliavo ir į mūsų kraštą. Lietuviškuose raštuose ji pirmą kartą paminėta 1853 m.; papuoštą eglutę jaunystėje matęs būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko vachmistro namuose Vainute.
Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pabaigoje. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto Lietuvos šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nėra lietuviška tradicija.
O kaimo jaunimas Naujuosius metus sutikdavo linksmame būryje. Aukštaičiuose nuo seno buvo rengiami improvizuoti persirengėlių vaidinimai, parodant, kaip senuosius metus – nuskurusį senį išvaro naujieji – skaistus jaunikaitis, dar ir Giltinę pasitelkęs. Įdomu, kad Naujieji į kaimą ateidavo nešini knyga – laikmetis ragino tautiečius šviestis.
Pasaulio modelio ašis
Vis dėlto eglutės puošimo paprotys lengvai prigijo mūsų tautos kultūroje. Ir štai kodėl... Eglė lietuvio vaizduotėje turi savo mitologemą.
Pasakaitėje eglutė priglaudžia sužeistą kregždutę, negalėjusią išskristi kartu su kitomis į dausas. Kregždė – lietuvio įnamis, kitados atnešusi ugnį į jo namų židinį. Pasakoje „Kaip genelis eglę kirto“ sakoma, kad eglė laikanti dangų, taigi mitinėje sąmonėje ji – pasaulio modelio ašis. Tai matome ir buities daiktų tradicinėje puošyboje, velykinių margučių, mezginių ir audinių raštuose. Gal todėl eglės šakelėmis nubarstomas paskutinės velionio kelionės takas...
Pirmojo pasaulinio karo metais kalėdinę eglutę Lietuvoje pasipuošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Į savo blindažus prie eglutės pakviesdavo ir kaimo vaikus. Prieškariu Švietimo ministerija išplatino aplinkraštį, raginantį eglutes kaip bendrą europinę tradiciją rengti mokyklose; netrukus ji vaikus džiugino ir namuose.
Kaimo pirkiose mažą eglutę pakabindavo prie sijos greta iš šiaudelių sunarstyto sodo. Pirmosios kalėdinės dovanėlės – viso labo sausainiukai ir saldainiai nuo eglutės šakelių. Nusirinkti juos buvo leidžiama per Tris karalius, nupuošiant eglutę. Tačiau iki tos dienos iš saldainių dažnai būdavo telikę spalvoti popierėliai…
