Advento vainiką sugalvojo vokiečių pastorius Johanas Heinrichas Vichernas. Jis rūpinosi vaikais iš vargingai gyvenančių šeimų, našlaičiais ir benamiais. Šie labai laukdavo Kalėdų ir klausdavo, kada gi pagaliau šventė ateis. Kad neprailgtų laikas, kartą ant seno medinio vežimo rato pastorius pritvirtino 19 mažų raudonų žvakių ir 4 dideles baltas. Kas rytą globėjas kartu su vaikais uždegdavo po mažą žvakutę, o kiekvieną sekmadienį – po didelę baltą.
J. H. Vichernas tikriausiai net neįsivaizdavo, kad jo sumanymas (pirmas „vainikas“ sukurtas 1839 metais) gyvuos iki šių dienų. Dabar vainikai daromi iš spygliuočių šakelių ir dažniausiai puošiami 4 žvakėmis, kurios po vieną uždegamos kiekvieną sekmadienį.
Advento vainikai – neatsiejama kalėdinio laikotarpio puošmena. Jais puošiamos bažnyčios, parduotuvių vitrinos, įstaigų ir namų interjeras. Vainikai (be žvakių) kabinami ir ant durų.
Turint vainiko ruošinį (iš eglių, bugienių, pušų, tujų, kėnių šakelių), iki meno kūrinio – tik keli žingsniai.
Į vidurį įstatomas platus indas su žemėmis. Į jį pasodinamos mažytės puošniausiosios karpažolės, dažnai vadinamos puansetijomis.
Prie eglutės žaisliukų pritvirtinama viela, ir jie susmaigstomi tarp puošniausiųjų karpažolių.
Į vainiką susmaigstomi padėkliukai, ant kurių statomos žvakės.
Keli kankorėžiai, auksu spindinčios virvelės suteiks kompozicijai užbaigtumo.
