„Elegancija yra įgimta. Ji neturi nieko bendro su galimybe rengtis gerai“, – nuolatos kartodavo ilgametė „Harper‘s Bazaar“ redaktorė, XX a. stiliaus ir elegancijos arbitrė Diana Vreeland. Ir nors pats elegancijos suvokimas laike ir erdvėje kinta, tenka pripažinti, kad jos propaguotas požiūris ir šiais laikais turi stiprų užnugarį.
Christianas Lacroixas, Jeanas Paulis Gaultier, Anna Wintour – tai vos keletas skambių pavardžių dabarties mados pasaulyje, kurių savininkai, šiandien paklausti, kas jiems yra elegancija, jums nė nesudvejoję atkirstų, kad tai yra asmens gebėjimas nepraeiti pro šalį nepastebėtam, jo asmenybės, o ne aprangos bruožas.
Savitą elegancijos suvokimą praėjusį šeštadienį galėjom pasitikrinti ir patys, užsukę į pirmosios rudeninės „Mados infekcijos“ uždarymą. Jos organizatoriai dar prieš renginį organizuotoje spaudos konferencijoje buvo žadėję, kad festivalio uždarymo dieną ant podiumo viešpataus jos didenybė elegantiškoji mada.
Kiek gausiau nei į pirmąją festivalio dieną susirinkę mados gerbėjai, stebėdami renginį pradėjusios paryžietes puošiančio Irakli Nasidzės kolekcijos pristatymą, turbūt nesuabejojo organizatorių pažado tesėjimu.
Ateinančių metų pavasariui – vasarai skirta kolekcija nuo podiumo skleidė klasikinės paryžietiškosios mados dvelksmą, kurį salė netruko užčiuopti – griausmingi aplodismentai lydėjo ne vieną kolekcijos modelį. Siluetų „lengvumas“ ir ore plazdantis laisvumas pabrėžė podiumu žengusių modelių moteriškumą, o subtilus monochromatinių konstrukcijų žaismas išties kurstė jų elegantišką dvasią. Netikėta pristatymo kulminacija tapo ant podiumo pasirodęs nuo galvos iki kojų sidabru tviskantis haute couture vardo vertas modelis, kuris galutinai pavergė publiką ir, tikiu, įamžino Irakli Nasidze vardą daugelio atminty.
Aukštai Irakli Nasidzės iškeltos elegancijos kartelės tą vakarą toliau siekė lietuvės Laura Dailidėnienė, Milda Čergelytė, Eglė Žiemytė, Lina Gudanavičiūtė bei Jurgita Januškevičiūtė. Iš pastarųjų kiek didesnį įspūdį paliko H. K. Anderseno pasakų įkvėpti Lauros Dailidėnienės kūrybiniai ieškojimai 2012 m. pavasariui-vasarai bei Eglės Žiemytės „Baltos varnos“.
Elegancijos temą, mano nuomone, taip pat profesionaliai išplėtojo ir britų duetas Matthew Cunnington ir John Sanderson, pademonstravę net trijų savo kolekcijų rinkinį, kuris alsuote alsavo rafinuotu skulptūriškumu bei formų reljefiškumu. Dizaineriai dar kartą priminė, kad kolorito žaismas įspūdžio formavimui nėra būtinas: spalvų spalva – juoda – ir darni konstrukcijos idėja gali puikiai susidoroti su šia užduotimi ir įkūnyti išties įspūdingos dvasios kostiumą, dvelkiantį paslaptimi, kuri prikausto dėmesį ir jaudina.
Elegancijos odisėjai einant į pabaigą ėmė kirbėti smalsus jaudulys, kokia vakaro temos kvintesencija vainikuos kolekcijų pristatymus ir uždarys dvyliktąjį kartą surengtą šventę mūsų mados fetišistų akims – festivalį, pamažu virstantį lietuvišku mados savaičių prototipu. Panašų smalsumo jaudulį išgyvenę žiūrovai atėjus paskutinės kolekcijos pristatymo laikui, regis, patyrė akibrokštą.
Kaip žiaurų smūgį visai vakaro klasikinei elegancijai, organizatoriai podiuman išleido, matyt, legendinio siaubo filmo „Skambutis“ įkvėptos kolekcijos modelius. It juodosios gyvos pamėklės jie zombiškai slinko podiumu skambant šiurpą keliančiam ir siaubo filmus primenančiam garso takeliui. Dalis publikos, boikotuodama tokią eleganciją kilo iš savo kėdžių ir palikinėjo salę, kai tuo tarpu likusieji sunkiai galėjo atplėšti akis ir mintis nuo to, ką šia kolekcija bando pasakyti jos autorė – dizainerė iš Danijos Barbara i Gongini. Šokiravo, įkvėpė ar nuvylė – nežinia. Aišku viena: abejingų nepaliko. Esu tikras, kad ne vienas, pakeliui iš „Mados Infekcijos“ uždarymo susimąstė apie estetikos ir elegancijos ribas, kurios, panašu, yra platesnės nei daugelis tikėjosi?
Artūras Kačiulis
„Mados infekcijos“ blogeris
