Idėja iš Indijos

Šiandien IĮ „Lemurija“ įkūrėja, medicinos mokslų dr. Ilona Rajeckaitė gerai žinoma tiems, kurie neįsivaizduoja kasdienių švarinimosi ritualų be natūralių rankų darbo muiliukų. Skirtingų kvapų, spalvų, savybių muilai kitokie, nei tie, kuriuos masiškai gamina fabrikai. Kadaise pirkėjų šypseną kėlęs produktas šiandien itin paklausus.

Nuo ko viskas prasidėjo? „Mudu su vyru esame smalsūs mokslo žmonės, kuriems buvo įdomu ieškoti naujovių. Taip susidomėjome Rytų kultūra, savęs pažinimu, o nuo 1997 metų ėmėme nuolat keliauti į Indiją. Šioje šalyje sutikome inovatyviomis idėjomis gyvenančių vakariečių, o drauge įvyko pažintis su sveikesniais produktais, ekologija ir, žinoma, rankų darbo muilu“, – pasakoja Ilona.

Vienoje vakariečių pamėgtoje komunoje Indijoje sutuoktiniai nusipirko rankų darbo muiliuką. „Jis mums labai patiko. Aišku, tuo metu net neįsivaizdavome, kad kada nors patys gaminsime panašų“, – sako moteris.

Chemijos era

Tuo metu, pasak pašnekovės, Lietuvoje apie jokią ekologiją ar natūralius produktus nebuvo kalbama. „Pas mus karaliavo cheminė pramonė, – pastebi moteris. – Keliaudami po užsienį mėgavomės pasivaikščiojimais po ekologines parduotuvėles – viskas buvo nauja, įdomu. Žiūrėjome, aiškinomės, skaitėme etiketes. Pamažu patys ėmėme rinktis tik natūralius produktus. Kosmetiką, šampūnus atsiveždavome iš užsienio.“

Pašnekovė, būdama gydytoja, puikiai suvokė, kad visa kosmetika ar higienos priemonės per odą tuojau pat patenka į organizmą. „Žymiai maloniau galvoti, jog į mūsų kūną patenka natūralūs ar eteriniai aliejai, vaistažolių ištraukos, nei petrochemikalai, konservantai, sintetiniai kvapikliai ar kitos balastinės medžiagos, galinčios sukelti alergijas, skatinti piktybinių auglių formavimąsi, – teigia Ilona. – Taip pat įrodyta, jog dauguma šiuolaikinės kosmetinės pramonės naudojamų petrochemikalų ir ypač sintetiniai kvapikliai sukelia odos dermatitus, egzemas, alergijas.“

Ir nors Ilonos šeimoje natūralumas tapo būtina gyvenimo dalimi, kitiems savo idėjų ji nepiršo. „Be to, ir paaiškinti natūralių produktų esmę buvo sunku – žmonės ir taip turėjo, kuo domėtis, juk viskas buvo nauja. Lietuva turėjo pereiti cheminės pramonės pažinimo etapą, – sako pašnekovė. Laimei, dabar vis daugiau žmonių atsigręžia į natūralumą.“

Pažinimo kelias

Kodėl pradėjo gaminti muilą, Ilona sako nežinanti. „Kaupėsi žinios, kilo vis daugiau klausimų. kažkaip natūraliai ėmiau galvoti, iš ko gi gaminamas muilas. Ieškojau informacijos spaudoje, knygose, naršiau internete. Taip kaupėsi žinios apie tai, ką naudoju kasdien, kas sąveikauja su mano oda“, – prisimena moteris.

Atėjo laikas teorines žinias pritaikyti praktiškai. „Paskambinau draugei chemikei, paklausiau, kur galima įsigyti natrio šarmo, – sako Ilona. – Prisimenu, kaip ji bandė mane atkalbėti. Suprask, tai labai pavojinga medžiaga, tad žmogui, kuris nėra susijęs su chemija, gali labai liūdnai baigtis.“

Vis dėlto jau kitą dieną Ilonos draugė jai atvežė natrio šarmo. „Taip prasidėjo mudviejų su vyru eksperimentai. Visą dieną maišėm, kūrėm. Taip išvirėm pirmą muiliuką, kuris dabar atrodo ne visai teisingas ir ne itin gražus, bet tai buvo mūsų pasiekimas“, – šypsosi pašnekovė.

Ilona sako pastebinti, kaip per laiką kito jos muiliukai. „Kiekvienam amatui reikia įdirbio. Muilo gamyba – ne išimtis. Keitėsi ingredientai, tobulėjo priemonės, – sako pašnekovė. – Dabar, net kai žiūriu į kitų gaminamus muiliukus, galiu pasakyti, kiek laiko žmogus juos daro.“

Pašnekovė džiaugėsi žmonių iniciatyvomis eksperimentuoti ir kurti. „Tie, kas neturi laiko gaminti muilo, bet perka natūralų, o ne masiškai gaminamą su cheminiais ingredientais, taip pat laimi, – įsitikinusi Ilona. – Jie gauna sveikesnį produktą.“

Be to, kad rankų darbo muilas yra natūralus, sakykime, pašnekovės gaminamame muilo gabalėlyje išlieka dar ir glicerinas. „Kadangi tai brangi ir labai vertinga medžiaga, turinti išskirtinių drėkinamųjų savybių, pramoniniai muilo gamintojai jo muile nepalieka. Mūsų muiliuke išlieka visas natūraliai susidaręs glicerinas, o jo susidaro nemaža dalis – apie 10 procentų“, – aiškina Ilona.

Šarmo pavojai

Pasigaminti muilą greičiausiai galėtų kiekvienas. Vis dėlto prieš tai, kai Ilona papasakos, kaip tai daroma, reikėtų pasakyti, kad jos draugės įspėjimai yra labai teisingi: su natrio šarmu reikia būti itin atsargiems ir dėmesingiems. „Mano nuomone, šarmas nėra ta medžiaga, kurią galima drąsiai laikyti kiekvienuose namuose, – sako pašnekovė. – Ištirpintas ar net sudrėkęs šarmas yra pavojingesnis už koncentruotą rūgštį.“ Neapdairiai elgiantis su šarmu galima smarkiai nusideginti – tokie nudegimai itin gilūs ir pavojingi.

„Šarmas yra medžiaga, paverčianti aliejų į muilą ir gliceriną. Būtina žinoti, kad be šarmo jokio muiliuko nepagaminsite, – sako moteris. – Tiesa, kadaise šarmas buvo išgaunamas iš medžių ar augalų pelenų, kuriuos mirkant vandenyje būdavo gaunamas šarminis vanduo. Tikslią tokio tirpalo koncentraciją nustatyti būdavo labai sunku, todėl šiuolaikinio muilo gamyboje naudojame gryną šarmą, gaunamą elektrolizės būdu iš druskos ir vandens.“

Ilona pasakoja apie kietą muilą, tad jo gamyboje naudojamas natrio šarmas. Skysto muilo gamyboje – kalio šarmas.

„Šarmo kiekį būtina apskaičiuoti labai tiksliai – gramo tikslumu. Jeigu jo įdėsime daugiau nei reikia, muilas bus ne tik šiurkštus, bet gali nudeginti odą. Įdėjus nepakankamai šarmo, muilas bus minkštas, riebios konsistencijos“, – aiškina Ilona.

Pašnekovės gaminamuose muiluose paliekamas 5 procentų riebalų antviršis. Tai užtikrina tolygų laisvųjų aliejų pasiskirstymą muilo masėje: muilas tampa švelnus, jame išlieka odą maitinamųjų savybių, o kartu išnyksta net menkiausia galimybė, jog muilo gabalėlyje liks nesureagavusio šarmo.
„Kadangi šarmas visiškai sureaguoja ir galutiniame produkte jo nėra, jis nėra minimas produkto sudėties aprašyme ir visiškai nekenkia muiliuko natūralistinei koncepcijai“, – sako Ilona.

Renkamės aliejus

Kita svarbi muilo sudedamoji dalis – aliejai. Nuo jų kokybės, suderinamumo, savybių, mūsų išmanymo priklausys muilo kokybė. „Senovėje lietuviai gamindavo muilą iš jaučio ar kiaulės taukų. Net ir dabar kai kurie fabrikai taip gamina, – teigia Ilona. – Aš esu vegetarė, tad man tokie riebalai nėra priimtini – renkuosi augalinius.“

Muilo gamyboje, pasak pašnekovės, turi būti naudojami ir kietieji, ir skystieji riebalai, kadangi skiriasi jų savybės. „Naudojant kietus riebalus muiliukas išeina tvirtas, o štai skystieji riebalai – alyvuogių, rapsų, saulėgrąžų, simondsijų, abrikosų kaulelių, avokadų, linų, migdolų – turi teigiamų savybių odai, padaro ją minkštą, pamaitina, – sako Ilona. – Būtinai dedu į muilą aliejų karalių – kokosų aliejų. Jis suteikia natūralią, tvirtą, purią mažų burbuliukų putą, dėl kurios muiliukas tampa žavingas.“

Tam, kad muilas būtų labai kietas, daug kas į jį deda bičių vaško. Dažnai dedamas ir palmių aliejus, kuris stabilizuoja putą, padarydamas muiliuką kietą, ilgai galiojantį.

Gamybos procesas

Karštasis muilo gamybos būdas naudojamas fabrikuose. Deja, tokiu būdu pagamintame muile nelieka gerųjų savybių, tad gamintojai juos pakeičia cheminiais priedais.

Ilona muilą gamina šaltuoju būdu. „Tai metodas, kai muilo formavimosi metu nėra naudojamas joks išorinis šilumos šaltinis – muilas gaminasi dėl savo reakcijos generuojamos šilumos poveikio, – muilo gamybos paslaptis atskleidžia Ilona. – Atsvėrus reikiamus pagal receptą aliejus, jie šildomi kol ištirpsta sotieji riebalai ir visa aliejų puokštė gražiai apsijungia. Tuomet į juos itin atsargiai pilamas vandenyje ištirpintas šarmas. Svarbu, kad ir šarmo, ir aliejų temperatūra būtų vienoda.“

Masė nuolat maišoma. Ilona tai daro maisto procesoriumi. Kai masė tampa pudingo tirštumo, laikas dėti papildomus ingredientus: vaistažoles, kruopas, kosmetinius molius, eterinius aliejus.

„Tirštėjančią masę pilame į formas ir uždengę paliekame. Maždaug po dvylikos valandų, muiliukui atvėsus ir sukietėjus, jį galima išimti iš formos ir pjaustyti norimo dydžio gabalėliais, – sako Ilona. – Supjaustytas muiliukas paliekamas gerai vėdinamoje patalpoje „brandintis“. Muiliukas sutvirtėja, nugaruoja perteklinis vandens kiekis, susibalansuoja pH. Tai trunka maždaug tris savaites.”

Trapūs priedai

Gaminant muilą šaltuoju būdu naudojami skirtingi priedai, kurie maitina mūsų odą. „Dedame labai daug eterinių aliejų. Deja, jau paruoštame muile išlieka ne visas kiekis, tad iš karto jų dedame gerokai daugiau, – sako Ilona. – Jeigu gaminame šveitiklius, į muilo masę dedame maltų kruopų arba kavos pupelių.“

Šarminė terpė neleidžia daug eksperimentuoti ir su spalva. „Pavyzdžiui, mėlynos spalvos augalinės kilmės dažais išgauti neįmanoma, – pastebi pašnekovė. – Rafinuotų riebalų muilas bus baltas, nerafinuotų, sakykime, rapsų aliejaus muiliukas bus šviesiai geltonas, raudonųjų palmių – saulutės geltonumo, avokadų – žalsvas. Aš nenaudoju jokių sintetinių dažų, bet su spalvomis žaisti mėgstu. Pavyzdžiui, darau baltą muiliuką ir į jį įmaišau paprikos miltelių.“

Natūrali muilo masės konsistencija lemia ne tik muiliuko spalvą, bet ir raštą. Įmaišyta spalva neišsimaišo iki galo, tad jau pagamintame muile gali pamatyti, kaip „žaidžia“ dviejų spalvų atspalviai: įsižiūrėjęs iš arčiau gali įžvelgti juosteles, lapelius, taškelius. Tokiu būdu kiekvienas muilo gabaliukas tampa individualus.

„Kažkada esu girdėjusi mintį apie tai, jog negali liautis gaminti muilo, jeigu jau pradėjai, ir tai yra tikra tiesa, – šypsosi moteris. – Mano galvoje kaskart sukasi vis naujos mintys, kurias skubu išbandyti.“

Vonia – eksperimentams

Paklausta, kurį muiliuką labiausiai mėgsta, pašnekovė šypteli: „Tą, kurį mažiausiai perka. Aš labai mėgstu savo anyžinį muilą. Jis labai švelnus, net nežinau, kaip man taip pavyko jį pagaminti.“

Ilona taip pat prisipažino, jog jos darbas yra ne tik gaminti, bet ir bandyti, žiūrėti, kokiomis savybėmis pasižymi kuriami muiliukai. „Mano namuose visada daug muiliukų, ir aš juos visus naudoju, – sako pašnekovė. – Kaip kitaip siūlyčiau žmonėms pirkti, jeigu nebūčiau tikra, kad jie geri?“

Eksperimentuoti su natūraliais muilais galite ir jūs. Pamažu kiekvienas atranda jam patinkantį kvapą, tekstūrą. „Tam, kad pajustumėte muiliuko prisilietimą, muilinkite jį tiesiai ant odos, o tik tada naudokitės kempine“, – teigia moteris.

Ilona taip pat primena, kad po prausimosi svarbu pasirūpinti muiliuku. „Tam, kad jie kuo ilgiau išliktų gražūs, nesubliukštų, svarbu muiliuką laikyti gerą nutekėjimą užtikrinančioje muilinėje. Jei muiliukas stovės vandens balutėje, jis pamažu ims skystėti, tižti ir greičiau išsimuiluos, o štai tarp naudojimų džiūvantis muiliukas išliks tvirtas ir tarnaus jums žymiai ilgiau“, – pataria moteris.

Kristalai ar sūriai?

Praėjo laikas, ir dabar natūralumo idėjos, o kartu su jomis ir rankų darbo muilas nieko nestebina. Ilonos kūriniais prekiaujama parduotuvėse, norintys įsigyti muilo arba išmokti jį gaminti susiranda ir ją pačią.

„Bet taip buvo tikrai ne visada. Kai pradėjau gaminti muilą, naudojomės juo šeimoje, dovanojome giminėms, artimiesiems. Pamažu jis populiarėjo, o mums reikėjo vietos – gaminti namie neatrodė protinga. Taip ir atsirado mano verslas, – sako Ilona. – Kai ėmėmės pristatyti muiliukus visuomenei, sulaukėme skirtingų reakcijų. Mugėse, kur mes būdavome, klausdavo, kas tai yra, ar valgoma, ar sūriai, o gal žvakės, akmenukai, kristalai... Kai kurie klausdavo, ar iš šuniuko, ar iš kačiuko, o gal vyrą suviriau? Niekam tai neatrodė rimta. Ypač močiutes piktindavau. Jos man sakydavo, kad darau nesąmones, kad ne karo metai, tad muilą reikia parduotuvėje pirkti. Ėjimas prie natūralumo buvo traktuojamas kaip žingsnis atgal, o ne pirmyn.“

Viskas pasikeitė. Šiandien Ilonos gaminiai itin populiarūs. Tiesa, moteris prisipažino nenorinti tapti konvejeriu. „Aš gaminu savo malonumui: tada, kai noriu, ir tiek, kiek noriu, bei labai džiaugiuosi, kad tai, kas malonu man, daro laimingus kitus“, – prisipažįsta Ilona.