Astrancijos (Astrantia)

Tai bene elegantiškiausi šio stiliaus augalai. Net sunku patikėti, kad astrancijos giminingos krapams ar pastarnokams. Jos pasižymi itin ilgu žydėjimu – šalinant nužydėjusius žiedus, geriausios veislės žydi nuo vasaros pradžios iki šalnų. Iš pradžių joms reikia šiek tiek laiko įsitvirtinti, tačiau vėliau nereikia dažnai persodinti ir dalyti.

Atvirkščiai, kiekvienais metais astrancijos vis gražėja. Yra veislių baltais (‘White Giant’), rožiniais (‘Pink Pride’) ir tamsiai vyšniniais žiedais (‘Claret’, ‘Ruby Wedding’). Ir nors paprastai literatūroje rekomenduojama astrancijas sodinti pusiau pavėsyje, jos gali augti ir saulėkaitoje, jei tik pakanka drėgmės. Nepaprastai puikiai atrodo auginamos ne po vieną.

Kemerai (Eupatorium)

Natūralistinio sodo milžinai – paprastai būtent jie yra aukščiausi augalai tokiuose želdynuose. Daugumos jų žiedynai būna ne itin išraiškingos vyšninės spalvos, tačiau geriausios veislės pasižymi ypač sodrios spalvos žiedais. ‘Riesenschirm’, ‘Gateway’ – aukštos, iki 2 m, veislės, žydinčios stambiais, tamsokais žiedynais. Itin gera, labiau pritaikyta mažesniam gėlynui yra ‘Purple Bush’, užauganti iki 1,5 metro. Pasitaiko ir baltų formų, pavyzdžiui, ‘Bartered Bride’.
Kadangi augalai labai stambūs, jiems ir žemė reikalinga derlinga, sulaikanti vandenį. Su laiku palankiomis sąlygomis išauga į milžiniškus kerus, puiki atsvara ne ką menkesnei Persicaria polymorpha.

Monardos (Monarda)

Šie augalai itin mėgstami „olandiškosios bangos“ gerbėjų. Monardų spalvų paletė labai įvairi – nuo baltos (‘Schneewitchen’) iki sodriai rožinių (‘Talud’) ar tamsiai violetinių (‘Prairienacht’) tonų. Tamsesnės monardos labai gerai dera prie rusvų, rudeniškų atspalvių saulainių (Helenium).

Geriausiai auga trąšioje, vandenį sulaikančioje dirvoje saulėtoje vietoje. Prastomis augimo sąlygomis linkusi sirgti miltlige, tačiau šiais laikais selekcininkai yra išvedę nemažai veislių, kurios atsparesnės šiai „rykštei“. Jei jūsų monardos neserga, neskubėkite šalinti nužydėjusių žiedynų, jie gana dekoratyvūs, ypač ažūrinių žolių, tokių kaip šluotsmilgės (Deschampsia), fone.

Nužydejusios monardu galvos issiskiria puriu sluotsmilgiu fone copy.jpg - Nužydėjusios monardų galvos išsiskiria purių šluotsmilgių fone.

Saulainės (Helenium)

Šie augalai, žydintys linksmomis saulutės formos žiedais, nepamainomi rudenėjančiame gėlyne. Jau nuo vasaros vidurio jos ima skleisti savo žiedus, o jų spalvingą pasirodymą nutraukia tik šalnos. Spalvinė gama nėra labai plati – žiedai būna nuo ryškiai geltonų iki rausvai rudų, tačiau galima rasti skirtingų dydžių kultivarų.

Rinkdamiesi saulaines, atkreipkime dėmesį į jų žydėjimo laiką – mūsų sąlygomis kai kurios veislės pražysta vėlai, jau rudenį. Vienos ankstyviausių – ‘Wyndley’ (geltona), ‘Moerheim Beauty’ (rusvai oranžinė), ‘Waltraut’ (dideli gelsvi, rudai dryžuoti žiedai). Mėgsta gerą, trąšią dirvą saulėkaitoje.

Kraujalakės (Sanguisorba)

Tai augalų gentis, kurios beveik niekas nežinojo iki „olandiškosios bangos“. O šio stiliaus želdynuose kraujalakės – bene pagrindinės žvaigždės. Tai dailūs, ažūriniai augalai, mėgstantys drėgnoką, trąšią žemę. Jų ūgis gali labai skirtis – nuo 60 cm (‘Tanna’) iki 2 m (‘Arnhem’, ‘Sangria’). Visų jų gražūs, dekoratyvūs lapai ir permatomi, lengvi žiedynai, kurie puikiai dera prie dekoratyviųjų žolių bei masyvesnių daugiamečių. Kai kurios veislės žydi nedideliais vyšniniais burbuliukais (‘Red Thunder’), kitų žiedynai panašūs į žirginius (‘Scapino’), o pačios puošniausios puošiasi pūkuotais, svyrančiais žiedynais (‘Lilac Squirell’, ‘Pink Brushes’).

Geriausiai auga drėgnose vietose, tačiau daugelis prisitaiko prie sausesnių augimo sąlygų. Tai augalai, tikrai pateisinantys ažiotažą, kurio susilaukė pastaraisiais metais. Žvelgiant į jų įvairovę ir pritaikymo galimybes, nejučiom kyla mintis – ir kaip gi mes išgyvenome be šių augalų iki šiol?

Rūgtys (Persicaria)

Dar vienas madingas augalas, itin paplitęs „olandiškosios bangos“ želdynuose. Dažniausiai pamatysime įvairių atspalvių rūgties P. amplexicaulis veisles – rožinę ‘Rosea’, skaisčiai raudoną ‘Firetail’, ryškios koralo spalvos ‘Orangefield’. Labai tinka gėlynų priekiui, nes gražiais lapais visiškai uždengia žemę, o virš jų supasi nesuskaičiuojama galybė žiedynų, lyg spalvotų žvakučių.

Visiškai kitaip atrodo bene didžiausia rūgčių atstovė P. polymorpha – savo dydžiu ji nenusileidžia kemerams bei daugiametėms saulėgrąžoms. Išvaizda ji primena vasaros pradžioje žydintį dvinamį arunką, tačiau šis težydi keletą savaičių, o rūgtis – beveik visą vasarą. Impozantiškas augalas, itin mėgstantis trąšią, drėgną žemę, kuomet ir atskleidžia visą savo didingą grožį.

Rugtis Persicaria polymorpha - itin populiari sio stiliaus zeldynuose copy.jpg - Rūgtis Persicaria polymorpha itin populiari šio stiliaus želdynuose.

Dekoratyviosios žolės – „Motinos Gamtos plaukai“

Kartu su natūralistinio stiliaus atsiradimu pagaliau išmušė ir dekoratyviųjų žolių žvaigždžių valanda, o tai visai nenuostabu, nes apie 60–80 proc. tokių kraštovaizdžių jos paprastai ir užima. Dekoratyviųjų žolių grožis yra kitoks nei daugumos žydinčių žolinių augalų. Jų žiedynai nestebina ryškiomis spalvomis, būdingomis kitiems žydintiems augalams, tačiau traukia akį lengvumu, permatomumu, formomis ir netgi šiurenimu vėjyje.

Dekoratyviosios žolės nuolat kinta kraštovaizdyje – pavasarį jos atželia kartu su atgimstančia gamta, vasarą sužydi subtiliais sąžalynais, o rudenį pasitinka geltonais, oranžiniais bei raudonais atspalviais. Net žiemą daugelis jų žavi savo šerkšnotomis formomis.

Sodinant dekoratyviąsias žoles reikėtų prisiminti, kad jų grožį lemia šviesos žaismas, taigi skirtingi įspūdžiai priklauso nuo to, kur sodiname žoles: vienaip jos atrodys tamsios sienos ar spygliuočio fone, visai kitaip saulei šviečiant iš nugaros.

Keletas dekoratyviųjų žolių ypač populiarios šio stiliaus gėlynuose. Lengviausiai atpažįstamas smailiažiedis lendrūnas (Calamagrostis x acutiflora) ‘Karl Foerster’, pasižymintis itin tiesiu siluetu. Panaši į ją, tačiau baltai margintais lapais yra veislė ‘Overdam’. Gerokai mažiau sodininkų žinomas, tačiau sparčiai populiarėjantis yra C. brachytricha – iš Korėjos kilęs lendrūnas, labai atsparus šalčiui, vasaros pabaigoje išsiskleidžiantis puriomis uodegėlėmis. Žvelgiant į purias varpas, nusėtas smulkiais rūko lašeliais, supranti, kodėl ši žolė dažnai vadinama „deimantine“.

Nepamainomas foninis augalas, dažniausiai sodinamas itin didelėmis grupėmis, yra šluotsmilgės (Deschampsia), ypač ‘Goldtau’ veislė. Net nužydėjus jų purūs žiedynai sukuria puikų foną masyvesniems daugiamečiams.

Dėl įspūdingo silueto ir auksinės rudens spalvos tokiuose želdiniuose visuomet rasime keletą nendrinės melvenės (Molinia arundinacea) kultivarų. Tai įspūdingos aukštos žolės elegantiškais ažūriniais žiedynais, geromis sąlygomis galinčios išaugti iki 2,5 m. Nors ir galingo stoto, jos puikiai atlaiko vėjus bei lietų. Keletas dekoratyvesnių veislių, kurias galima paminėti: ‘Skyracer’ (viena aukščiausių melvenių, vertikalaus silueto), ‘Transparent’ (gracingai svyrančiais stiebais), ‘Cordoba’ (fantastiškas vazos formos siluetu, puikus akcentinis augalas).

Rykštėtoji sora (Panicum virgatum) – viena įspūdingiausių dekoratyviųjų žolių, pradedanti žydėti vasaros antrąją pusę ir išliekanti dekoratyvi visą žiemą. Keletas gražiausių veislių: ‘Heavy Metal’ – žemaūgis, labai stačias ryškiai melsvas augalas; ‘Rotstrahlbusch’– nuo vasaros vidurio lapai pradeda dažytis raudonai; ‘Shenandoah’ – lapai raudonuoja artėjant rudeniui, pati geriausia raudonlapė veislė.

Na, ir, be abejo, daugelio auginami ir gerai pažįstami miskantai (Miscanthus), žydintys vyno spalvos (‘Ferne Osten’), sidabriniais (‘Silberfeder’) ir rausvais žiedynais (‘Flamingo’). Yra dryžuotais lapais – ir išilginiais dryžiais (‘Morning Light’), ir išmargintais skersai (‘Zebrinus’). Ne visi jie vienodai atsparūs šalčiui, ne visi pražysta lietuviškos vasaros sąlygomis, tačiau pasiūla milžiniška, tad kiekvienas sodininkas gali rasti miskantą savo skoniui.