Žinojome tik tai, kad važiuosime mašina ir pirmas apsistojimo taškas yra Druskininkai. Prikrovėme visko: palapinę, miegmaišius ir kitas priemones stovyklavimui, drabužių visiems gyvenimo atvejams, vyno ir brendžiuko bei skaniausio šimtalapio likučių. Antradieni išsimiegoję nuskriejom į santuokos rūmus užregistruoti santuoką ir laimingi išlėkėme visam MĖNESIUI medų kopinėti.
Kaip dabar žiūriu tos dienos video įrašą, tai skamba mano žodžiai: „kelionė be tikslo... oi ne, kelionė turi tikslą: mylėti ir mylėtis, džiaugtis, rūpintis vienas kitu ir tiesiog būti laimingiems“. Tokie buvome tą mėnesį ir esame iki šiol!
Mūsų laukė nuostabus jaukus butukas Druskininkų centre. Aš prigriebiau dovanotas rožes ir vakaras buvo nenusakomai romantiškas žiedlapių vonioje. Kitas dienas skaitėme knygas mūsų pamėgtoje „Kolonadoje“, apvažiavome visus Druskininkus ir apylinkes su dviračiais, išsimaudėme lietuje ir planavome tolimesnę kelionę.
Nusprendėme, kad skubėti niekur nenorime, tad važiuosime ramiai per Lenkijos Mozūriją ir Lenkijos Baltijos jūros pakrante iki Vokietijos, o toliau bus matyt pagal laiką, gal Berlynas? Tik kažko mums trūko – kažkokios uogytės. Sugalvojome, kad norime kur nors trumpam nuskristi.
Prisėdę prie interneto, suradome bilietus iš Poznanės į Alikantę, keturioms dienom, kaip tik į mūsų medaus mėnesio pabaigą. Nerealiausia, kad ir šventę šventėme kavinėje „Alicante“, tad mums čia buvo tikras ženklas ir bilietus tuoj pat nusipirkome.
Po keturių saldžiausių dienų Druskininkuose pajudėjome iki Mikolajkų. Jaukus miestelis, labai patiko, kad dar nebuvo turistų (gegužės vidurys). Vos keli kilometrai nuo Mikolajkų yra rezervatas - ežeras Luknajno. Kur įlipęs į medinį bokštelį gali klausytis gražiausios muzikos - paukščių muzikos. Tokio skambesio dar nesu girdėjusi.
Vakarop nusprendėme, kad esame pasiruošę stovyklauti, tad kodėl gi ne? Susiradome kempingą (visur padėjo draugas GPS‘as), kuris buvo tuštutėlis. Kartu pastatėme palapinę, vyras užkūrė laužą, aš paruošiau mums meilės guolį ir užkandžių bei gėrimų. Romantiškai palydėjome saulę ir spoksojome į žvaigždes naktį. Kitą dieną sugalvojome išbandyti baidares Lenkijoje, ir tikrai nenusivylėme: spalvingiausias peizažas savo gyvūnijos pasauliu, kaimais. Kiek ir kokius paukščius matėme, neapsakysi. Ten ištisas - koduotųjų ančių, gulbių, jau su mažiukais arba dar tik perint, įvairių mažų paukščiukų, paprastųjų ančių - Rojus!!! Pakeliui galima pavalgyti nacionalinių patiekalų, prieš tai prisišvartavus prie liepto.
Net neįsivaizdavau, kad egzistuoja toks dalykas kaip „Laukinių gyvūnų parkas“, esantis kaimelyje Kadzidlowo. Tai yra tūkstantį kartų geriau, nei zoo. Dauguma gyvūnų gyvena laisvėje, didelėje teritorijoje. Gyvena įvairūs išgelbėti gyvūnai, pvz. lapę nutrenkė mašina ir lapiukai liko be mamos. Šio parko darbuotojai juos surado, parnešė ir augina juos kartu su haskiais šuniukais, kad vėliau, kai jie bus pasiruošę, bus paleisti į laisvę. Glostėme mažiausią pasaulyje elnią, kuris yra ne didesnis už vidutinį šunį.
Būnant Mozūrijoje, aplankėme Vilko guolį - centrinę Hitlerio būstinę karo metu, miestelius Ryn, Gizycko, Sventaja Lipką, kurioje pasiklausėme muzikos, Ketrzyn, Reszel, Lidzbark Varminski. Visuose miesteliuose galima rasti kryžiuočių palikimo, skanią virtuvę ir nuotykių. Nakvojome įvairiai, jei lyja, tai išsinuomodavome kambariuką ar butuką, o jei saulėta - vėl stovyklavome, nes mums tai be proto patiko. Nieko nėra romantiškiau, nei nakvoti palapinėje. Vienai tokiai nakvynei netyčia užsukome į Olandės sodybą Lenkijoje. Charizmatiška moteris jau ten gyvena virš 10 metų, be galo įdomi asmenybė – laiko arklius, turi didžiausius plotus žemės ir be galo įsimylėjusi tas vietoves.
Ar prisimenate, kas pasakė, kad žemė sukasi aplink saulę. Taip, taip, Kopernikas, kuris dirbo ir gyveno Fromborke. Ten yra jo vardu atidarytas planetariumas, muziejus. Įspūdingas vaizdas į Vyslos įlanką iš Katedros komplekso bokšto. Ir paskutinis, vakariausias Mozūrijos punktas, kurį aplankėme – Elbingas. Miestas iki pamatų sugriautas per II pasaulinį karą ir atstatomas originaliai, neskubant, iki šių dienų. Jaukus nedidelis senamiestis. Geras kempingas pačiame miesto centre prie kanalo. Ir paskutinė pramoga: Lenkijos turizmo produktas 2007 Nr. 1 – Elbingo kanalas. O kuo gi jis įspūdingas? Ogi per 5 įrengtus tame kanale specialius pakėlimus su visu laivu Jus pakelia į 100 m aukštį virš jūros lygio (nuo nulinio), kur toliau galima plaukti ežerais. Sistema vienintelė tokia (panaši dar yra tik JAV) įrengta 1872 m.
Tuomet patraukėme iki Gdansko ir per visą Lenkijos pakrantę iki Svinoujscie. Labiausiai šioje atkarpoje išskirčiau pusiasalį Helį ir miestelį Lebą. Helis įspūdingas ne tik savo gamta, bet ir mums netyčia atrastu švyturiu kopose, kur nusprendėme apvažiuoti visus Lenkijos švyturius (tik du praleidome pradžioje). Kiekvienas švyturys alsuoja savaip, turi savo istoriją, nepakartojamą dvasią. Visi labai prižiūrėti – įrengti muziejai, galima dienos metu užkopti į viršų. O Lebą mes tiesiog įsimylėjome, nes praleidome ten net tris dienas – gražus paplūdimys ir saulėlydžiai, šalia ilgiausia gyva kopa Lenkijoje, kuri tęsiasi 25 km, iš vienos pusės juosia Baltijos jūra, iš kitos -ežeras.
Privažiavus Vokietijos sieną, supratome, kad mums liko dvi dienos iki skrydžio ir partraukėme per Ščeciną į Poznanę. Abu miestai labai žavūs.
Toliau tęsė keturios dienos tinginystės, saulės, palmių, skanių Ispaniškų patiekalų, alaus, vyno bei tapas.
Alikantė labiausiai patiko dėl Europos ir kitų turistų stokos. Mes buvome ne per patį sezoną, nors oro temperatūra dieną buvo virš 30 laipsnių šilumos, o vandens virš 25. Turbūt dėl tos pačios priežasties, kuri ir mums patiko, šis miestas labai pamėgtas pačių ispanų, kartais galima sutikti italų. Nuostabu nuvažiavus svetur girdėti vien ispaniškas šnekas, jų pokalbius, matyti elgseną, būdą bei jausti kultūrą. Alikantė - Kauno dydžio miestas, juosiantis aukštą kalną su tvirtove viršuje, pavadinimu Santa Barbara.
Nuostabus parkas pakeliui į pilį, kuriame vietiniai užsiima joga, skaito knygas, intensyviai bėgioja ir vedžioja šunis. Pasiimdavome vyno bei užkandos ir kopdavome palydėti saulę, kuri leidžiasi priešingoje pusėje už kalnų. Vieną dieną, nepakęsdami karščio, sėdome į moderniausią tramvajų su kondicionieriumi ir palei jūrą važiavome į Paradise (vert. rojus) pliažą, už 40 km, labiau laikinį, ramų, mažiuką. Žmonių tik keletą, dvi kavinukės su šiaudiniais stogais ir visiškas atsipalaidavimas. Groja lounge muzikytė, juodaodė barmenė pilsto gėrimus, deginiesi, žaidi pliažo žaidimus.
Laikas Ispanijoje neprailgo. Grįžę nuvažiavome į Varšuvą aplankyti draugų kelioms dienoms ir patraukėme į Lietuvą. O mūsų medaus mėnuo baigėsi skrydžiu oro balionu virš Vilniaus, kurį mums padovanojo draugai vestuvių metu. Ačiū dar kartą jiems už tai!
Beata B.
**********
Šis rašinys - konkurso „Nuostabiausia vieta medaus mėnesiui“ dalis. Dalyvauk konkurse ir tu, papasakok, kaip praleidai savo medaus mėnesį, ir laimėk kvietimus pasilepinti SPA procedūromis!
