Beviltiškus klausimus uždavinėju ir pats. Per vienus mokymus apie inovacijas pranešėjo esu paklausęs, kur ieškoti gyvenimo prasmės. Aviacinio žurnalo redaktorės – ar įmanoma dykai nuskristi į JAE, o parodų centro valytojos – gal turi atliekamų bilietų į knygų mugę.
Beviltiškus klausimus adresuoja ir man. Vienas bičiulis neseniai pasiteiravo, kur galėtų nusipirkti kėdžių savo dažais kvepiančiai svetainei. Nebuvau susipažinęs su interjero koncepcija, kurią, asistuojant profesionaliam interjero dizaineriui, sukūrė bičiulio ponia. Vis dėl to klausimas įtarimų nesukėlė. Jau žiojausi rekomenduoti kelis baldų salonus, kai jis lyg tarp kitko pridūrė: „Gal kokio lietuvių dizainerio... “. Robino Hudo paleista strėlė smigo tiesiai į dešimtuką. Taikinys buvo nupieštas man ant nugaros.
Lietuvių dizaineriai gali sukurti stalą, paslepiantį ant stalviršio susikaupusį šiukšlyną, kilimą –bebrą ar veidrodį Dorianui Grėjui. Tik ne serijinės gamybos kėdę. Pasijutau tarsi mangaloras, nusileidęs ieškoti Penktojo Elemento.
Dizaino pasaulis į kėdę žiūri rimtai, nes iš pirmo žvilgsnio paprastus dalykus kurti sunkiausia. Vienas iš paprastesnių būdų nustatyti baldų dizainerio meistriškumo lygį – paieškoti kėdės jo sukurtų baldų sąraše. XX amžiaus dizaino istorijoje pilna pavyzdžių, kai dizaineris svaigiam karjeros skrydžiui atsispyrė būtent nuo šio baldo sėdimosios dalies.
Deja, nagingiems lietuvių gamintojams kėdė – tarsi dviratis. Nėra reikalo išradinėti to, kas kainuoja pinigus ir laiką. Peržvelgus kelių žinomų lietuvių kėdžių gamintojų katalogus, teko konstatuoti, kad apie dizaino specialybę jie nėra girdėję. O kadangi tos kompanijos dar nebankrutavo, galima spėti, jog tarp Lietuvos patriotų populiariausi markizo Karabaso sostai ir legendinio meistro Gambso kūrybinės variacijos. Arba šių gamintojų pagrindinės eksporto rinkos yra XIX amžiaus pabaiga ir Duloko šalis.
Lietuvių baldininkai greičiau pagamins jūsų svajonę, nei skoningai atrodančią kėdę. Jie turbūt nuoširdžiai įtikėję, jog Lietuvoje internetas uždraustas, lėktuvais skraido tik milionieriai ir niekas neturi žalio supratimo, kas yra gražu XXI amžiuje. Kalbu abstrakčiai? Pažvelkite į Naoto Fukasawos kėdę „Hiroshima“. Štai ką turėjau galvoje.
Jūsų dėmesiui - dar keli kėdžių modeliai iš ką tik pasibaigusios Stokholmo baldų parodos. Sutarkim ne dėl „gražu-negražu“, o dėl kūrybinių galimybių.
Nemažą akmenėlį reiktų įridenti ir į Lietuvos dizainerių darželį. Suprantu, kad studijų metais projektavus automobilius, buitinius prietaisus ir kosminių laivų interjerus, sudėtinga sukurti realiam gyvenimui pritaikytą kėdę. Kita vertus, tai būtų dar vienas beviltiškas klausimas, nes dizaineriai galėtų išvardinti šimtą objektyvių priežasčių, kodėl jiems nekyla ranka projektuoti šio baldo. Pirmoji - lietuviams labai patogu ir prasminga sėdėti ant kelmo, šimtoji - dabar skubiai kuriu naują prisegamų ženkliukų kolekciją trimečiams.
Gūdžiais 2006 metais Lietuvoje pasaulį išvydo iškart du dėmesio verti kėdžių modeliai. Pirmoji – Pauliaus Vitkausko „Ku dir ka“ Vinco pavardę pasaulyje išgarsino labiau nei Lietuvos himnas.
Žilvino Stankevičiaus „JULY“ galėtų reprezentuoti Lietuvą visur, kur jos negali atstovauti krepšininkai ir dainininkai. Tačiau ne kiekvienam ir ne visada reikia žaismingos supamos kėdės ar tikro meno kūrinio...
Bet nepraraskime vilties. Šiemet Nauris Kalinauskas pristatė naują „Pixel“ kėdės modelį. Sėdimoji dalis vertikaliai suklijuota iš ąžuolo masyvo tašelių, neiškreipiant natūralios medžio tekstūros. Minimalistinė neerzinanti stilistika – tai, ko reikia. O gal Mindaugas Žilionis sugalvos, kaip elegantišką trikoję taburetę „Bolero“ paversti kėdute ant keturių kojų? Galbūt koks dizaineris su kėdės modeliu ruošiasi sudalyvauti „Lietuvos talentų“ atrankoje?
O kol kas bičiulis, padrąsintas asistuojančio interjero dizainerio, renkasi iš meistro Gambso asortimento. Gal bent jau pasiseks rasti Ipolito Matvejevičiaus uošvės briliantus.
