Visa tai atsitiko senokai, kai buvau penkerių, o gal šešerių metų. Kaip ir kiekvienas vaikas, beprotiškai laukiau Kalėdų vien dėl to, kad tikėjausi gauti kalnus dovanų, maišus saldainių ir galbūt netgi pagaliau pamatyti Senelį Šaltį, nors ir netikrą, nes tada jau žinojau tiesą apie šios mistinės būtybės egzistavimą.

Tiesa, šiais metai viskas vyko truputį kitaip. Tėtis buvo ilgam išvykęs į komandiruotę ir žadėjo grįžti būtent per šventes. Nors, aišku, buvo liūdna jau vien dėl to, kad tėtė nematė mano vaidybos sugebėjimų darželio žiburėlyje, kur atlikau labai „reikšmingą“ eglės ar kažkokio kito medžio rolę ( nelabai tiksliai atsimenu, bet nelabai ir svarbu), tačiau kažkaip nesureikšminau to, kad jo nėra.

Atėjo Kūčių vakaras ir mama džiaugsmingai pradėjo ruošti namus šventėms. Net ir aš buvau pristatytas prie darbo ir palieptas šluostyti dulkes bei maišyti baltą mišrainę. Kadangi buvau (kol kas) vienintelis vaikas šeimoje, po egle gulėjo tik dvi dovanos (irgi kol kas) – man ir tėčiui ir abi jos buvo nuo mamos.

Buvau įsitikinęs, jog dovanų skaičius jei ne patrigubės, tai tikrai padvigubės grįžus tėčiui, todėl buvau laimingas. Tiesa, visą šią šventinę nuotaiką netruko sugadinti vienas vienintelis skambutis telefonu. Pasirodo, tai skambino būtent mūsų taip laukiamas tėtis, kuris pranešė „nuostabią“ žinią: jo mašina užklimpo kažkur Lenkijoje ir jis net neįsivaizduoja, kada sugebės parsirasti namo! Būtumėt matę mamos veidą... Nuo šios akimirkos atmosfera pasikeitė ir aš pirmą kartą gyvenime pradėjau artėti prie supratimo, kas iš tiesų yra Kalėdos.

Vis dėlto tai dar buvo ne blogiausia, kas atsitiko mūsų šeimos galvai. „Smagiausia“ buvo tai, kad jis ne šiaip užklimpo aikštelėje ar kokiame kieme, bet tai, jog jis užklimpo po to, kai greitai važiuojanti mašina susimėtė ir nuslydo nuo kelio į kažkokių žiemkenčių lauką. Po tokios smagios žinios mano mama kaip tikra moteris puolė į ašaras. Teko ir man susigraudinti. Iš tiesų pagalvojus, baisu darosi, kai visi švenčia, o tu vienas apsnigtame lauke prie nepajudinamos mašinos. Nepasakosiu smulkiai, kaip tėčiui pavyko išsikapstyti iš tokios situacijos, tačiau jis sugebėjo grįžti tik Kalėdų dienai įpusėjus.

Bemiegė naktis laukiant savo autoriteto tikrai nebuvo tokia, kokį įsivaizdavau Kūčių vakarą. Nebebuvo svarbu nei dovanos sudėtos po egle, nei tos, kurias turėjo ten pat sudėti tėtis, nerūpėjo Kalėdoms paruošti kepsniai, laukiantys šaldytuve, laukiau tik skambučio į duris ir aiškumo, ramybės. Ypač sunku buvo nežinoti, kaip tėtei sekasi, nes jis paskambinti mums daugiau neturėjo galimybės. Ta Kūčių naktis buvo pati ilgiausia ir nesmagiausia mano gyvenime, užtat Kalėdos – pačios laimingiausios!

Niekada nepamiršiu to vaizdo, kai mama apsikabina ir pabučiuoja sušalusį tėvo veidą, kai veiduose švyti kupinos laimės abiejų akys... Na, ir tėtė turbūt nepamirš, kaip aš nusviedžiau į šoną jo padovanotą išsvajotą kažkokio modelio šautuvą ir visą vakarą išsėdėjau šalia jo. Bijojau, kad vėl neprapultų šeimos narys, o su juo - ir kalėdinis stebuklas...

Arvydas K.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt