Adventas – klausimų laikas, todėl drauge ir ieškome atsakymų.
Ko atsisakyti?
Advento laikotarpiu reikėtų atsisakyti to, ko mumyse per daug. Pirmiausia – savo puikybės. Po to – intrigų, arogancijos ir visų kitų ydų. Per adventą reikia susitaikyti ir atleisti. Galų gale –grąžinti skolas, jeigu tik tai yra įmanoma, kad iš tiesų pajustum, jog gali viską pradėti iš naujo. Šįkart – kartu su Kristumi.
Kad mūsų gyvenimas spindėtų, atgautų ryškias spalvas ir iš tiesų būtų kaip naujas, reikėtų jį dar ir „išskalbti“. Ar prieš šventes nereikia to padaryti? Ar žmonės nesusitvarko kambarių? Manau, kad taip. Kiti dar ir išsimaudo. „Skalbimo aparatai“ bei reikiamos priemonės yra kiekvienoje bažnyčioje. Nueini į klausyklą ir „išsiskalbi“. Ir kaip tada būna tyra, švaru ir gera. Tik tuomet, kai siela skendi ramybėje, gali pajusti Kalėdų ypatingumą. Tai tiesiog neišvengiama. Kas netiki, tegu pabando. Be šio vidinio susitaikymo Kalėdos bus tik dar vienas šou projektas: pagėrimas šalia papuoštos eglutės ir išdėliotų dovanėlių.
Ar būtina pasninkauti?
Pasninkauti užtenka penktadieniais. Tačiau svarbu paklausti savęs, kodėl apskritai tai darai? Tik dėl to, kad Bažnyčia draudžia? Ji niekada nedraudžia to, kas žmogui yra gera – pasninku ugdome valią, solidarizuojamės su alkstančiais, aptukusi malonumais širdis pasidaro nebejautri.
Kristus tikrai neskelbė negatyvizmo. Jis skelbė pozityvizmą. Tad ar tikrai turime vis kažko atsikratyti? Galbūt kaip tik šiuo laikotarpiu turėtume įsigyti kažką brangaus ir neįkainojamo, ko nėra prekybos centruose: kantrybės, jautrumo kitam, išminties iš Šventojo Rašto – juk Dievas kalba per jį. Būtent tam ir skirtos advento rekolekcijos, kuriose bent trumpam, kad ir keletui valandų, atsitrauki nuo pasaulio triukšmo ir pasilieki tik su savo apmąstymais, Šv. Raštu ir pačiu savimi. Svarbu nors trumpai išgyventi tą tylą ir ramybę, kurioje pagaliau išgirstum ir save. Dievas didžius dalykus daro tik tyloje. Triukšme – ne, niekada.
Ar galima linksmintis?
„Jeigu sugebėtume kultūringai švęsti, kodėl gi ne? Tačiau ar mes mokame tai daryti? Iš sudaužytų indų, girtų veidų, nugriuvusių, atpylusių svečių sprendžiam, kad kažkaip mums nelabai tai pavyksta. Todėl vestuvės dažniausiai nukeliamos po Kalėdų. Tiesa, tiek advento, tiek gavėnios metu yra diena, kai leidžiama kiek nori linksmintis. Per gavėnią tai Juozinės ir Kazimierinės, o per adventą – gruodžio aštuntoji – per Nekaltąjį Mergelės Marijos prasidėjimą, bet tik po šv. Mišių.
Kaip pasirengti šventėms?
Dažnai adventas suprantamas kaip puikus laikotarpis apsipirkti prieš Kalėdas. Beje, kupinas isterijos: svarstoma, iš kur gauti pinigų, skaičiuojama, ar viskam jų užteks. Vienam tokią dovanėlę perkam, kitam – kitokią. Rašom sveikinimus ir bijom, kad ko nepamirštume. Dovanos ir sveikinimai yra svarbūs, tačiau tai neturėtų tapti esme. Kartais nereikia prabangių dovanų, kur kas labiau – gero žodžio, apkabinimo ar dar kažko nuoširdaus. Užtenka kartais to.
O jeigu vis dėlto dar tikime, kad Kalėdos – tai Kristaus gimtadienis, vertėtų savęs paklausti, ką galėtume padovanoti būtent Jam? Išpažintis, susitaikymas ar atleidimas būtų pati nuostabiausia dovana, nes dovanodamas kažką Dievui visų pirmiausia tą dovaną paskiri pats sau. Argi susitaikydamas ir pats nepraturtėji? Neišsilaisvini? Manyčiau, kad taip.
