Išnyko kaip dinozaurai
Prieš kelerius metus aptikau smagų, gerą humoro dozę atseikėjantį portalą „Senberniai“. Jo įkūrėjai save apibūdino kaip „pirmąją kartą Lietuvoje, nebežiūrinčią į santuoką kaip į mistifikuotą, mitologizuotą reiškinį“. Deja, kiek besibraižiau aplink, bandydama prasibrauti arčiau jos sumanytojų, nepavyko. Matyt, slapyvardžiais besidangstantys senberniai, smagiai bendravę ne tik virtualioje erdvėje, bet ir realiuose susitikimuose (nevengę senmergių ir visų, kuriems įdomūs intelektualūs pašnekesiai), pakeitė savo šeiminį statusą.
Ar tik neatsitiko jiems taip, kaip viename interviu senbernis Sniegynas Kilimandžaras sakė: „Europoje 30 metų vyrukas kerta pas mamytę kiaušinienę ir iš to nedaro jokios tragedijos. Žmonės ten džiaugiasi gyvenimu. Mūsiškis jaunimas skuba kuo greičiau „užsikrauti“ rutiną, o paskui keikia valdžią ir liūdi iki grabo lentos.“
Kita vertus, nuo svetainės įkūrimo prabėgo šešeri metai, tad natūralu, kad šeimai subrendę vyrukai perdavė estafetę jaunesniajai kartai. Svarbu, kad neliktų tuščia vieta ir kažkas su lengva pašaipėle keistų nepaslankų lietuvišką mąstymą. O jo pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Įsivedus į internetinę paieškos sistemą žodį „senbernis“, į pirmas pozicijas (kaip ir visais kitais klausimais) iššoka „supermamos“ ir rėžia šviesiai tiesiai: „Susiradau draugą, senbernį, vaikų neturi, galvojau, gal pasiseks... nežinau, ar pasisekė. Ožys kaip reta.“
Iš kur dar toks gajus viengungio pravardžiavimas „senberniu“?
Pragmatiškas liaudies požiūris
Lapkričio 25 dieną minima Senbernių diena. Humanitarinių mokslų daktaras Žilvytis Šaknys, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjas, pasipiktino teiginiu, kad ši diena nuo seno švenčiama Lietuvoje. Etnologė Gražina Kadžytė taip pat sakė pirmą kartą girdinti apie tokią kalendorinę dieną.
Etnologas Libertas Klimka mano kitaip: „Pagal senuosius kaimo papročius lapkričio 25-oji, šv. Kotrynos diena, būdavo minima kaip senbernių. Manoma, kad tokia data pasirinkta dėl artėjančio advento, prieškalėdinio meto, kai vestuvių linksmybes tekdavo atidėti. Iš senbernių būdavo nepiktai pasišaipoma, kad artėja žiema ir vieniems po antklode bus šalta. Nevedę vyriškiai buvo raginami pasimelsti šv. Kotrynai, kad kitais metais šventoji kankinė padėtų susirasti kokią nors žmoną. Dar viena šios dienos užuomina: Kotrynos vardas buvo siejamas su Rusijos carienės Jekaterinos II, garsėjusios savo palankumu vyrams.“
Kaimo paprotys pažymėti Senbernių dieną buvo bene visoje Lietuvoje. Žinių apie tai galima rasti ir prieškarinių, ir vėlesnių laikų tautosakos rinkėjų užrašuose.
Kodėl atsirado tokia diena, dabar galime tik svarstyti. Kaimo bendruomenė netoleruodavo nukrypimų nuo socialinio gyvenimo normų. Per papročius buvo stengiamasi grąžinti „pasiklydėlius“ į normalią gyvenimo vagą. Žinoma, tai buvo daroma su humoru. Taip gimė ir kai kurie posakiai, pavyzdžiui, „vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“. Mat po šios dienos gandrai išskrisdavo į šiltuosius kraštus, o jei likdavo, tai koks nors vienišius.
Iš senbernių pasijuokdavo ir per Užgavėnes. Vienas iš persirengėlių apsitaisydavo senberniu Sidaru, tokiu apsileidusiais plaukais, nukarusiais dideliais ūsais. Jį stumdavo prie merginų, kad jų nebijotų, kurią nors prisijaukintų.
Visi šie žaidimai ir tradicijos turėjo vieną tikslą: kad vyras bei moteris susituoktų ir susilauktų vaikų.
Atspindi kaimo tradicijas
XVIII–XIX a. vyrai dažniausiai vesdavo ne anksčiau kaip 30-ies. Jaunesni nebuvo laikomi rimtais kandidatais į solidžius sutuoktinius. Senberniais buvo pravardžiuojami tik tie, kurie likdavo vieniši perkopę Kristaus amžių. Šeimos kūrimą sulaukus trisdešimtmečio lėmė socialinės ir ekonominės priežastys, nes viskas priklausė nuo materialinės padėties: reikėjo ir trobesius pasistatyti, gyvulių gyvenimo pradžiai turėti. Žemės dalybos, galimybė atsiskirti nuo savo šeimos ir gyventi savarankiškai būdavo įmanoma tik tada, kai tėvai susendavo ir nepajėgdavo patys ūkininkauti.
Kita vertus, senbernių kaime per daug nesmerkdavo, nes vienišam likti būdavo rimtų priežasčių. Vaižganto sukurtas Mykoliuko personažas nėra tik literatūrinė fikcija, tai kaimo realijos. Yra žmonių, kurie myli tik vieną kartą: pirmoji nelaiminga meilė užkerta kelią šeimyninei laimei.
Požiūris į šeiminius santykius skirtingomis istorinėmis epochomis keitėsi, tik mažai išliko apie tai istorinės medžiagos. Baudžiavos laikais šeimos būdavo didesnės, nes prievoles reikėdavo atidirbti „nuo vieno stogo“. Tad prie brolių šeimų glausdavosi ir nevedusieji. Turtiniai skirtumai ypač išryškėjo panaikinus baudžiavą, daugiau atsirado ir vienišių.
Šiais laikais vis dar gajus žodis „senbernis“ atspindi kaimo tradicijas. Lietuvoje stiprios tradicinės šeimos vertybės, tačiau viskas keičiasi, tapome emigrantų tauta. Kokie įsitvirtins nauji papročiai?
