Kalbuosi su dizaineriu Mantu Lesausku ir ŠMC kuratoriumi Valentinu
Klimašausku.
Daiktas tampa menu
Pirma: naujas vardas
"Pamenu, mokykloje pasakojo, kaip pasigaminti atominę bombą, bet niekas nepasakojo, kaip iš pisuaro pasigaminti meno kūrinį, kuris patektų į meno istorijos vadovėlį", – sako Valentinas Klimašauskas, primindamas pirmąjį, beveik prieš šimtmetį sukurtą readymade‘ą.
1917 metais Marcelis Duchampas pateikė Niujorko parodos organizatoriams pisuarą, pavadintą „Fountain“. Tai juos šokiravo, bet rengdami parodą jie davė pažadą priimti visus menininkų kūrinius, kokius jie beatneštų. Tad darbas privalėjo būto eksponuojamas, bet tik sunkiai pasiekiamame galerijos kampe. Šiandien „Fountain“ dublikatai stovi daugelyje didžiųjų pasaulio galerijų.
"Manau, kažkuria prasme M. Duchampas tapo beprasmiu, žvelgiant šiandieninėmis postmodernizmą mačiusiomis akimis. Nelabai galime suprasti to virsmo kasdienybės akcentavime, kuris sukrėtė tuometinę meno erdvę", – sako Mantas Lesauskas. Jis taip pat pabrėžia šiuo kūriniu išryškintą pervadinimo, prasmių maišymo svarbą.
Antra: sukuriama koncepcija
„Reikia prisiminti ir tai, kad meno kūrinys ne visada yra objektas, o šiuolaikiniame mene, net ir tuo atveju, kai meno kūrinys atrodo kaip objektas, meno kūrinio „objektiškumas“ nėra svarbiausia jo dalis.
Nėra svarbu, kokios formos ar kompanijos pisuarą buvo išsirinkęs M. Duchampas, tikriausiai svarbesnis buvo procesas ir kontekstas, kuriame tas pisuaras keliavo, kūrė prasmes ir transformavosi į kažką kita, - sako V. Klimašauskas. - 1970 metais pasirodė Josepho Beuys‘o „Felt suit“. Tai vienas žinomiausių konceptualistų, kurie rėmėsi idėja, kad ne pats daiktas, o jo pateikimas bei suvokimas yra svarbiausia.
Kostiumas buvo pasiūtas specialiai parodai pagal J. Beuys‘o iškarpą, jis net kelias dienas prieš atidarymą pats jį dėvėjo. Autorius teigia, kad tokiu būdu kostiumas virto jo autoportretu".
Trečia: pakeista erdvė
„Kaip paveikslo rėmai nukreipia žvilgsnį į tai, kas jų viduje, taip ir meno galerija suponuoja meno stebėjimui bei analizavimui būdingą žvilgsnį į kūrinius, kurie joje patalpinti“, - sako M. Lesauskas.
1999 metais Tracey Emin „Tate“ galerijoje pastatė savo lovą. Nors ir negavo prizo, šis eksponatas susilaukė ypatingo spaudos dėmesio dėl savo asmeniškumo ir tikroviškumo. Regis, dalis menininkės kambario buvo iškelta ir padėta vidury baltos parodų salės.
Pusiausvyra
"Darbas „My Bed“, mano diletantišku žvilgsniu žvelgiant, puikiai iliustruoja vis didėjantį intymumą tarp meno kūrinio ir kūrėjo. Tai ir sukuria didžiąją dalį mistikos. Šiam intymumui didėjant meno kūrinio suprantamumas mažėja, nors ir – paradoksaliai – pasirinkti kasdieniai objektai ar jų kompiliacijos. Pamenu, kažkada tikrai ilgai įsistebeilijęs žiūrėjau į galerijoje stovintį seismografą, bandžiau suvokti jo reikšmę ekspozicijoje", – sako M. Lesauskas, iliustruodamas,
kaip neatsargu pamiršti apie daiktiškąją kūrinio pusę.
Pusiausvyros svarbą pastebi ir V. Klimašauskas: „Tapsmo procesas man primena tą erzinančią IQ testo reklamą internete, kurioje viename piešinyje gali įžiūrėti arba pagyvenusią damą, arba jauną merginą. Aš asmeniškai stengiuosi įžiūrėti abi vienu metu, tik nežinau, ar tam pasiruošusios smegenys – atseit visada vienu metu viršų ima kuri nors viena smegenų pusė. Panašiai ir su žymiuoju pisuaru – jis neabejotinai vis dar lieka pisuaru, bet kartu tai yra, ar buvo, skandalų, ginčų, meno istorijos objektas, o dabar dar ir tapo pavyzdžio pavyzdžiu.“
Galima rinkti atskirus punktus ir ieškoti lūžio taško, nuo kada gi daiktas bus meno kūrinys, tik, regis, niekas nelūžta. Kabo virš slenksčio, iš kasdienybės į idėją. Kažkur tame tarpe.
