Riešutiniai straubliukai niokoja branduolius
Riešutinių straubliukų apnikti riešutai būna sukirmiję. Tai pats žalingiausias kenkėjas. Suaugę vabalai 6–9 mm ilgio, labai ilgu, plonu straubleliu, raudonai rudos spalvos. Lervos iki 10 mm ilgio, gelsvai baltos, storos, bekojės. Žiemoja žemėje. Pavasarį virsta lėliukėmis. Išsiritę vabalai išlenda iš žemės, kai vidutinė dirvos temperatūra pakyla iki 15–16 oC. Patelės padeda po vieną kiaušinį į jaunus, vos užsimezgusius, vaisius. Išsiritusios lervos auga riešuto viduje. Užaugusios išsigraužia į paviršių, krinta žemėn ir ruošiasi žiemoti. Per metus išsivysto viena karta.
Balandis – tinkamiausias laikas naikinti kenkėjus insekticidais. Be to, rudenį ir pavasarį reikia rūpestingai perkasti riešutyno dirvą. Riešutiniai straubliukai turi labai ilgą lenktą straublį, juo praduria dar minkštą riešuto kevalą ir viduje padeda kiaušinį. Skylutė užauga. Išsiritusi lerva išėda riešuto branduolį ir išsigraužia lauk.
Pažeisti riešutai lengvai krinta, todėl liepos mėnesį dažnai purtant lazdyną galima nukrėsti pažeistus riešutus, kuriuos reikia surinkti ir sudeginti. Taip užkertamas kelias lervoms pasiekti žiemojimo vietą – dirvą. Panašius pažeidimus padaro kaštoninis vaisiastraublis, kuris kenkia kaštonams, lazdynams, kartais ąžuolams. Labiau žalingas šiltesnio klimato zonoje, tačiau neretai aptinkamas ir Lietuvoje. Itin palankūs jiems buvo šiųmečiai orai, o apsauga nuo jų tokia pati, kaip ir nuo riešutinių straubliukų.
Lapijoje siaučia cigarsukiai ir lapinukai
Cigarsukiai išvaizda panašūs į straubliukus, irgi ilgu straubliu, tik metalo blizgesio spalvos. Jie iš vieno ar kelių lapų susuka cigarus ir sudeda į juos po kelis kiaušinius. Paskui susukto lapo kotelį pakanda tiek, kad lapas nenudžiūtų, o tik apvystų ir augdamas neišsivyniotų. Lazdynuose galima aptikti varinės, raudonos spalvos lazdyninių cigarsukių.
Lazdynų lapus mėgsta kenkėjai polifagai – lapinukai. Jie lapų pakraščiuose išgraužia įvairaus dydžio ir formos išgraužas. Labiausiai nukenčia jauni besiskleidžiantys lapeliai. (foto - cigarsukiai.jpg; cigarsukiu_tutos.jpg)
Erkės mėgsta ir pumpurus, ir lapus
Pumpurinės erkutės gyvena pumpuruose ir čiulpia jų sultis. Erkučių apnikti pumpurai nenormaliai išsipučia, pasidaro rutuliški ir neišsprogę nudžiūsta. Šakutes su jais reikėtų nupjaustyti ir sudeginti. Erkutės pumpurų viduje labai saugios, todėl insekticidais ir akaricidais purškiama jų migracijos metu, kai išsiskleidžia 3–6 lazdynų lapeliai ir išlieka vidutinė 11 °C paros temperatūra.
Lapus čiulpiančios erkės gyvena ant lapų, todėl purkšti galima visą vegetaciją. Ant iščiulptų lapų atsiranda šviesių dėmių, jie nustoja augti, vėliau patamsėja ir nukrinta. Lapus čiulpiančioms erkutėms palankios šiltos sausos vasaros, gausiausios būna liepos–rugpjūčio mėn. Lazdynus puola riešutinė, lazdyninė ir paprastoji voratinklinė erkės.
Lazdynų lapus čiulpia ir amarai, jie gyvena apatinėje lapų pusėje. Tai maži, minkšti kenkėjai nuo šviesiai iki tamsiai žalios spalvos. Amarų galima aptikti jau ankstyvą pavasarį, nes jie čiulpia besiskleidžiančius lazdynų pumpurus, vėliau veisiasi lapų apatinėje pusėje. Tad amarų galima aptikti visomis lapų augimo stadijomis. Aišku, labiau jie mėgsta jaunesnius lapus. Per drėgnas oras ir gausūs krituliai amarų plitimą stabdo. Liepą ir rugpjūtį amarų skaičius mažėja dėl aukštos temperatūros. Gausus amarų išplitimas vasarą padaro daug žalos, nes jie iščiulpia lapų sultis, todėl pablogėja viso augalo mityba, augumas ir prastėja riešutų kokybė. Be to, amarai išskiria lipnias išskyras, ant kurių auga įvairūs saprotrofiniai grybai, sukeliantys suodligę. Vos pasirodžiusius amarus būtina naikinti insekticidais.
Citosporozė ir antraknozė
Iš grybinių ligų lazdynai serga citosporoze. Tuomet kai kurie krūmai ar šakos ima džiūti, krūmo apačioje ant žievės atsiranda kauburėlių. Ligos sukėlėjų hifai užkemša vandens indus, sutrinka maisto medžiagų apykaita. Tose vietose šakos lengvai lūžta. Laiku išpjausčius džiūstančias šakas, išretinus krūmus, palikus tik jaunus ir sveikus ūglius, liga daugiau neplinta.
Antraknozė pažeidžia lazdynų lapus. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje atsiranda smulkių gelsvų, vėliau oranžinių dėmių su grybo piknidžių kauburėliais. Sergantys lapai džiūsta ir krinta. Ligos profilaktikai svarbiausia yra tinkamos augimo sąlygos ir vieta. Nuo antraknozės fungicidais purškiama anksti pavasarį, kai pasirodo pirmieji lazdynų lapeliai, antrąjį kartą – prieš pat moteriškųjų lazdyno žiedų žydėjimą. Jeigu antraknozė labai išplitusi, po lazdynų žydėjimo reikia dar 2–3 kartus purkšti fungicidais kas 10–14 dienų. Profilaktiškai būtina sugrėbti ir sunaikinti senus lapus. Lazdynai serga ir miltlige: apatinėje lapų pusėje atsiranda baltas miltuotas apnašas.
Kekerinis puvinys – ūglių, lapų ir vaisių liga
Pavasarį atsiranda raudonai rudų dėmių, vėliau jos pasidaro tamsiai rudos, įvairaus dydžio ir formų. Iš pradžių dėmės būna drėgnos, vėliau džiūsta ir pilkėja. Lapai vysta ir krinta. Ant ūglių dėmės plinta išilgai, vėliau žiedu apima visą ūglį, jis ima džiūti. Pažeisti vaisiai viduje išdžiūsta. Grybui plisti palankus drėgnas oras, gausūs krituliai. Ligos profilaktikai svarbiausia yra tinkamos augimo sąlygos ir vieta. Vegetacijos metu 1–2 kartus purškiama fungicidais.
Lazdynams apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų registruotų preparatų nėra. Tačiau, kai purškiate savo sodo augalus nuo ligų ir kenkėjų, kartu nepamirškite ir lazdynų, išlaikydami maksimalų karencijos laikotarpį, t.y. paskutinį kartą nupurkšti reikia likus 30 dienų iki derliaus nuėmimo.
Ir dar...
Sausais metais, kai trūksta drėgmės ar maisto medžiagų, dėl ligų ir kenkėjų neišsivysto žirginiai. Dažnai žirginius nušaldo šaltis, ypač žemesnis nei -24 °C. Žiedadulkės ir piestelės pakelia iki -14 °C šaltį, bet jeigu žydėjimo metu būna -5–6 °C šalnos, žiedai tinkamai neapsidulkina, sumažėja derlius. Dėl panašių atšalimų kas treji ar ketveri metai lazdynai nedera arba dera labai prastai.
Lazdynai gali augti šlaituose, slėniuose, drėgnose ir sausose vietose, kitų medžių pavėsyje. Bet gausiai dera tik gaudami daug saulės. Dirvai jie nereiklūs, bet geriau auga laidžioje orui ir vandeniui dirvoje. Netinka sunkaus molio, drėgni dirvožemiai, pietiniai šlaitai, nes juose žirginius labiau nušaldo pavasario šalčiai. Lazdynų šaknys glūdi negiliai. Jie paprastai sodinami kas 3–4 m, o sodo užuovėjinėse užtvarose – kas 2,5–3 m. Sodinami iki šaknies kaklelio, nes giliau pasodinti krūmai skursta, derėti pradeda 2–3 metais vėliau.
Pasodinti krūmeliai patrumpinami virš 5–6 pumpuro nuo žemės. Krūme paliekama ne daugiau kaip 10 stiebų. Beaugdami lazdynai sutankėja, gauna mažiau saulės, todėl juos reikia genėti. Sausio–balandžio mėn. iš krūmo pagrindo išpjaustomi augantys nereikalingi jauni ūgliai. Per vienerius metus lazdyno krūmas išleidžia labai daug ūglių. Neretinami lazdynai greitai sutankėja, dera tik šoninės šakos. Formuojant krūmą, paliekami jauni ūgliai vietoj išpjautų senų. Taip pamažu atjaunėja visas krūmas.
Lazdynai dauginami sėklomis, atžalomis, auginiais ir atlankomis. Lazdynai yra vienanariai vėjo apdulkinamais žiedais augalai. Daugeliui lazdynų reikia veislių apdulkintojų. Vertėtų auginti stambiavaisius lazdynus, kurie nenušąla per šaltąsias žiemas, bei atrinktų vertingesnių formų paprastuosius lazdynus.
