Sklypas su gražiu vaizdu
Nemanykite, kad šlaitiniame sklype ravėti ir sodinti augalus įmanoma tik prisirišus kalnų turizmo saugos virvėmis, o norint tiekti į viršų vandenį teks tiesti bėgius ir konstruoti specialų vagoniuką kibirui. Beje, pastarasis įtaisas – ne prasimanymas. Keliaujant po Lietuvos sodybas iš tikrųjų teko matyti tokį technikos stebuklą.
Jei jūsų sklypas šlaite, jis pirmiausia žavus todėl, kad prieš akis atsiveria nuostabus gamtos vaizdas. Kai žemės lopinėlis mažas, tenka labiau pasukti galvą, atlikti daugiau darbų. Jei teritorija didesnė, turėsite įrengti plokščias sritis, suformuoti natūralesnes daubas ir atšlaites, įrengti nepakartojamo grožio ir patogų sodo dizainą. Tokiame sklype vienas iš pagrindinių elementų yra laiptai.
Kai namas stovi šlaito viršuje, jis matomas visas iš karto. Labai svarbu, kad šalia būtų kokių nors ryškių akcentų, už kurių užkliūtų žvilgsnis. Vaizdą praturtins atraminės sienelės, laipteliai, apžiūros aikštelės. O ir stilizuoti kraštovaizdžio architektūros elementai (akmeniniai kalneliai, grotai, upeliai, kriokliai) atrodys gana vietoje ir pakankamai natūraliai.
Nemažas šlaitinių sklypų privalumas – galimybė sukurti aiškias, kartais visiškai izoliuotas funcionalias zonas. Sodo dalys skiriamos ne tik gyvomis sienomis ar ekranais iš įvairių medžiagų. Jas dalija ir skirtingas aukštis, o tai apsunkina planavimą. Neapkraukite sklypo papildomais vertikaliais elementais. Jie uždengs perspektyvius vaizdus ir atvirą erdvę.
Jei namas pakalnėje, geriausiai matomas bus sodas, todėl jį reikia suskaidyti ir paįvairinti akcentais. Stenkitės, kad augalų spalvos derėtų tarpusavyje, nes bendras vaizdas bus aprėpiamas vienu žvilgsniu.
Ko gero, geriausia, kai namas stovi šlaito viduryje. Tuomet sklypą galima lengvai suskirstyti į poilsio, vaikų žaidimo, dekoratyviąsias ir darbo zonas.
Ką daryti, jei nuo šlaito viršaus atsiveria nelabai malonūs vaizdai? Paprastai perspektyvos neišeina skaidyti, todėl reikia sukurti akcentus, atkreipsiančius žiūrovo dėmesį į save. Šiam tikslui naudojami gėlynai, fontanai, skulptūros, kriokliukai.
Pagrindinės problemos
Šaltas oras. Jis visuomet stengiasi telktis kuo žemiau, todėl dirvos paviršius šlaito apačioje gali labiau nukentėti nuo šalnų. Čia netinka auginti gležnus augalus, ypač vaismedžius, kurie per žydėjimą jautrūs šalnoms.
Stiprūs vėjai. Atvirose aukštesnėse vietose jie pučia nuolatos, dėl to dirva ir augalų lapai praranda daugiau vandens, sausėja. Vėjai dar ir aplaužo, išvarto kerelius. Stengdamiesi pasislėpti nuo stiprios gamtos stichijos sodybų šeimininkai tveria skersai šlaitų tvoras. Tiesa, kraštovaizdžio architektai tam kategoriškai nepritaria. Mat šaltas oras slenka žemyn ir kaupiasi prie tvorų, todėl krūmai ir medeliai gali apšalti. Geriausia tokiose vietose, jei labai reikia, sodinti gyvatvores. Pro augalų šakas laisvai praeis oras, bet vėją jie truputį sulaikys.
Sausa dirva. Netgi tuomet, kai lyja lietus, ji išlieka sausoka. Mat vanduo per greitai nuteka, o per labai dideles liūtis vanduo tiesiog linkęs kauptis šlaito apačioje. Taigi teks kloti drenažą.
Nuošliaužos. Geriausias būdas jų išvengti – šlaitą suskirstyti į terasas. Kuo šlaitas statesnis, tuo arčiau vieną prie kitos reikia statyti atramines sieneles.
Atraminė sienelė stabdo žemės slinkimą
Palikti nuolydį ar daryti terasas? Tai pirmiausia lemia šlaito nuolydis. Bet net ir jam esant labai nedideliam laistyti sudėtinga. Visas vanduo nuteka žemyn ir augalams jo mažai tenka. Be to, sunku prižiūrėti gėlynus, užsėti veją.
Dažniausiai rekomenduojama daryti terasas. Taip sulaikomas žemės slinkimas. Norint sumūryti atramines sieneles, konsultuotis su specialistais nebūtina, jei, žinoma, jūsų šlaito nuolydis nėra labai didelis.
Paprastai atraminių sienelių aukštis būna ne daugiau kaip 1 m. Medžiagos, iš kurių jos daromos, taip pat labai įvairios: medis, betonas, natūralus akmuo, plytos... Gali būti derinamos įvairios medžiagos, pavyzdžiui, plytos ir smiltainis, smiltainis ir rieduliai. Bet kuriuo atveju svarbu, kad prie sienelių pamatų nesikauptų vanduo, todėl reikalingas drenažas.
Žoliniai augalai saugo dirvą nuo erozijos ir smarkaus lietaus
Ypač gerai dirvą sutvirtina šakniastiebiniai augalai, pavyzdžiui, šliaužiantys, pakalnutės, paparčiai. Sausuose ir akmeninguose šlaituose geriausiai įsitvirtina sausrai pakantūs ir turintys tvirtą šaknų sistemą. Tai vaisgina (Ajuga), šilinis (Dianthus deltoides), smiltyninis (D. arenarius) ir žydrasis (D. grationopolitanus) gvazdikai, kietis (Artemisia), vaistutis (Arabis), čiobrelis (Thymus), vilnotoji notra (Stachys byzantina), nakviša (Oenothera), kraujažolė (Achillea), šilokas (Sedum), karpažolė (Euphorbia), katžolė (Nepeta) ir kt.
Beveik visi šie augalai lengvai auginami ir nesunkiai prisitaiko. Bet kokį šlaitą papuoš aubretės (Aubrieta).
Kad augalai rečiau kentėtų nuo dirvos perdžiūvimo, juos sodinkite į gilesnes duobeles. Bus ir patogiau lieti, o lietui lyjant ilgiau laikysis vanduo. Drėgmę padės išsaugoti ir storesnis mulčio sluoksnis aplink kerelius. Ant stačių šlaitų nesodinkite augalų dideliais ir sunkiais žiedynais. Nelabai tinka bijūnai, stambiažiedės aguonos, pentiniai.
