Nuotakos pagrobimas

Senovėje žmonės tuokėsi ne iš meilės ir ne todėl, kad troško kartu praleisti likusį gyvenimą. Vestuvės vyko politiniais ir išgyvenimo sumetimais. Kuo didesnė buvo gentis, tuo geriau jai sekėsi kovoti su priešais, kitomis gentimis ir kaimais. Kitaip tariant, didesnis žmonių skaičius užtikrino didesnį saugumą.

Senovėje jaunikis ir jo patikimi draugai bei giminaičiai tiesiog pagrobdavo nuotaką. Dabartiniais laikais šiuos pagalbininkus simbolizuoja vyriausias ir kiti pabroliai. Pagrobta nuotaka buvo laikoma jaunojo nuosavybe ir jo genties nare. Pora kurį laiką slėpdavosi, kad išvengtų keršto. Šis laikotarpis dabar vadinamas medaus mėnesiu.

Politinės vestuvės

Jei nuotaka nebūdavo pagrobiama, ji buvo naudojama tarsi įrankis, suartinantis dvi gentis ar turtingas šeimas. Santuokos padėdavo paaukštinti socialinę padėtį. Merginas taip pat pirkdavo, iškeisdavo į gyvulius, žemę ir kitus daiktus. Dažnai jaunieji susipažindavo tik vestuvių dieną!

Viduramžiai

Viduramžiais pasikeitė santuoką reglamentuojantys įstatymai: buvo uždrausta nuotakas mainyti į daiktus ar parduoti. Jei pora nuspręsdavo tuoktis, jai pirmiausia reikėjo gauti šventiko palaiminimą. Slaptos vestuvių ceremonijos tapo nelegalios. Tiesa, daugelis santuokų vis dar būdavo sutariamos iš anksto, o kai kada net pasirašomos sutartys, numatančios, kokias teises turi visos susijusios šalys.

Karališkųjų šeimų nariai ir aristokratai dėl santuokų susitardavo dar tada, kai būsimajai nuotakai ar jaunikiui būdavo vos 10 ar 12 metų. Tai nebuvo santuokos iš meilės; svarbesni buvo nuosavybės ir paveldėjimo aspektai.

Tačiau negalima teigti, kad neegzistavo meile paremtos jungtuvės. Tie, kas neturėjo turtų ir padėties visuomenėje, tuokdavosi ir vedami romantiškų jausmų.

Elžbietos laikai

Elžbietos laikais vestuvės ėmė panašėti į tas, kokias švenčiame šiandien. Čia dalyvaudavo pamergės, buvo keičiamasi žiedais ir prisiekiama amžina meilė. Moterys netgi pradėjo rūpintis vestuvinėmis nuotakos puokštėmis. Nors iš šono šios vestuvės priminė džiugias šventes, daug santuokų vis dar vykdavo antrąją pusę parinkus tėvams. Ir nors jaunavedžiai vienas kitą dažniausiai pirmą kartą išvysdavo tik vestuvių dieną, pasiturintis jaunikis dažnai iš anksto gaudavo nuotakos portretą, kad žinotų, kaip atrodys jo būsimoji žmona.

Prieš vestuves jaunikiui pristatydavo kraitį. Daugeliu atveju jis ir buvo vestuvių priežastis. Kraitis - tai nebūtinai pinigai; tai galėjo būti žemė ar daiktai. Kraitis laikytas vestuvine dovana.

Kolonijiniai laikai

Turtingiesiems santuokos buvo daugiau verslo sandoris nei meile paremti santykiai. Jaunikio tėvas organizuodavo piršlybas ir vestuves. Jis parašydavo laišką merginos tėvui, prašydamas leidimo pirštis. Laiškuose paprastai būdavo išvardijamos jaunikio savybės ir pagrindžiama, kodėl ši santuoka būtų naudinga visoms pusėms. Jei merginos tėvas sutikdavo, įvykdavo piršlybos, kraičio aptarimas ir galiausiai - vestuvės.

Pietiečių vestuvės būdavo smagesnės nei tų, kurie gyveno šiaurėje, kur būdavo įprastos paprastos civilinės ceremonijos. Pietiečiai keldavo puotas su gausybe maisto ir gėrimų, žaisdavo žaidimus. Šiauriečiai puotos nekeldavo arba ji buvo kukli.

Viktorijos laikai

Kai mergina baigdavo mokslus (paprastai būdama 17-18 metų), ji sutelkdavo dėmesį į jaunikio paieškas. Tai buvo svarbus ir jaudinantis metas, nes ji visą gyvenimą buvo ruošiama santuokai. Mergina įsigydavo naujų drabužių ir aksesuarų, kad atrodytų patraukli ir apsuktų galvą potencialiems kandidatams.

Vyrai, žinoma, piršlybas laikė labiau verslu, nei malonumu. Jie išsiaiškindavo, kiek žemės ir pinigų turi merginos tėvas, nes tai, kas priklausė merginai, po vedybų atitekdavo jos sutuoktiniui. Aukštesnę padėtį užimantys žmonės šiuos reikalus aptardavo vakarėliuose. Ne tokie turtingi susitikdavo bažnyčios surengtuose susitikimuose.

Jei paaiškėdavo, kad porai patinka vienas kito draugija, sutampa jų gyvenimo būdas ir padėtis visuomenėje, jie susižadėdavo. Meilė nebūdavo svarbu, nes vedybos vis dar buvo laikomos verslo sandėriu. Tiesa, moterys turėjo teisę tarti savo žodį ir rinktis jaunikius, tad dažniausiai tuokdavosi tik tuomet, jei jaunikis joms bent truputį patiko.