Lietuvos hidrometeorologijos centro duomenimis, gruodžio mėnesio orai buvo permainingi. Nešalta buvo pirmąjį dešimtadienį ir trečiojo dešimtadienio viduryje. Šalčiausi orai buvo gruodžio 15–22 dienomis, kai žemiausia oro temperatūra daugelyje rajonų nukrito iki -14...-20 °C. Mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo artima vidutinei daugiametei. Sniego danga susidarė mėnesio viduryje ir daugelyje rajonų (tai storėdama, tai plonėdama) išsilaikė iki mėnesio pabaigos.
Paskutinę gruodžio dieną vidutinis sniego dangos storis didesnėje šalies dalyje buvo 5–15 cm, kai kuriuose centriniuose ir vakariniuose rajonuose – 2–4 cm, vietomis šiaurės rytiniuose rajonuose – 16–22 cm. Tik pajūryje ištisinės sniego dangos nebuvo. Mėnesio pabaigoje dirvos daug kur įšalo iki 14–37 cm, Varėnoje iki 47 cm, kai kuriuose centriniuose rajonuose iki 4–9 cm gylio.
Sausio mėnesį išsilaikė šalti žiemiški orai. Tik pajūryje ir kai kuriuose pietiniuose rajonuose buvo viena atodrėkio diena, kai aukščiausia oro temperatūra pakilo iki 0...+1 °C. Šalčiausi orai buvo trečiąjį dešimtadienį, kai žemiausia oro temperatūra daugelyje rajonų nukrito iki -25...-30 °C, kraštiniuose vakariniuose rajonuose iki -20...-24 °C.
Mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo nuo -8,1 °C pajūryje iki -12,0 °C kraštiniuose šiaurės rytiniuose rajonuose, net 4,5–6,5 °C žemesnė nei vidutinė daugiametė. Sausio pradžioje vidutinis sniego dangos storis didesnėje šalies dalyje buvo 5–15 cm, kai kuriuose centriniuose ir vakariniuose rajonuose – 2–4 cm, vietomis šiaurės rytiniuose rajonuose – 16–22 cm. Tik pajūryje nebuvo ištisinės sniego dangos. Čia sniego danga susidarė pirmojo dešimtadienio viduryje.
Sausio pabaigoje didesnėje šalies dalyje vidutinis sniego dangos storis buvo 18–25 cm, šiaurės rytiniuose rajonuose iki 32 cm, pietvakariuose – 13–16 cm. Vyraujant šaltiems orams gilėjo dirvos įšalas. Mėnesio pabaigoje dirvos daug kur buvo įšalusios iki 35–55 cm, vietomis net iki 65–82 cm.
Beveik visą vasario mėnesį išsilaikė šalti žiemiški orai. Atšilo tik nuo antrojo dešimtadienio pabaigos. Žemiausia oro temperatūra buvo -13...-18 °C, aukščiausia pakilo iki +3...+7 °C. Mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo nuo -3,3 °C pajūryje iki -5,2 °C kraštiniuose rytiniuose rajonuose. Tokia temperatūra pajūryje buvo iki 1 °C žemesnė, rytiniuose ir pietiniuose rajonuose iki 1 °C aukštesnė, kitur – artima normai.
Didesnėje šalies dalyje per mėnesį sniego iškrito 35–52 mm (1,3–1,9 normos), daugelyje Žemaitijos rajonų ir Suvalkijoje 22–34 mm (75–120 proc. normos). Iki vasario antrojo dešimtadienio pabaigos sniego danga storėjo ir daug kur vidutinis jos storis siekė 26–42 cm, kai kuriuose vakariniuose rajonuose – 20–25 cm.
Mėnesio pabaigoje prasidėjo atodrėkis, sniegas tirpo ir vasario 28 d. daugelyje rajonų vidutinis sniego dangos storis jau buvo 8–18 cm, šiauriniuose ir rytiniuose rajonuose – 20–34 cm. Pietvakariniuose rajonuose ištisinės sniego dangos laukuose jau neliko. Vasario pradžioje dirvos daug kur buvo įšalusios 35–55 cm, vietomis 65–82 cm. Kai kur įšalimo gylis dar truputį padidėjo, o paskutinėmis mėnesio dienomis pradėjo mažėti. Vasario pabaigoje daug kur dirvos buvo įšalusios 30–55 cm, vietomis 60–77 cm. Kai kur vakariniuose ir pietiniuose rajonuose iš viršaus jos buvo atitirpusios 3–13 cm.
Vaismedžiai
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotojas dr. Nobertas Uselis sako, kad, nutirpus sniegui, kovo paskutinį dešimtadienį jau matyti pašalusių jautrių veislių, tokių kaip ‘Šampion‘, obelų pernykščių metūglių galai ir vaisinės šakutės. Joms pakenkė iki -30 oC šalčio nukritusi oro temperatūra. Tradicinės obelų veislės šalčiams atsparesnės, todėl ant jų kol kas pašalimo požymių mažai. Atskirose vietose, kur lengvos smėlingos žemės ir didžiųjų šalčių metu buvo nedaug sniego, pašalimas gali būti didesnis.
Pavasariui prasidėjus, kai ima brinkti pumpurai, juos perpjovus jau matyti, ar yra gyvybė. Nušalę pumpurai ir vaisinės šakutės yra rudi. Jei spalva tamsi, sušalimas negrįžtamas. Jei perpjovus matyti gelsva spalva, augalai nukentėjo, bet dar ne mirtinai.
„Jei pavasaris bus staigus ir sausas, pašalimas gali padaryti daugiau žalos. Gerai tai, kad didieji šalčiai sodus užklupo sausio mėnesį, kai vaismedžiams yra gilios ramybės periodas. Jeigu tokie kaip sausį šalčiai būtų atėję vasario pabaigoje, tai vaismedžiams jie būtų kur kas labiau pakenkę. Deja, sausį didelis šaltis laikėsi ne vieną parą, bet ilgiau, kai kuriuose rajonuose dar buvo mažai sniego, o įšalas susidarė gilus. Tad dar nevisiškai aišku, kaip peržiemojo vaismedžių šaknys. Tai pamatysime vėliau, pradėjus sprogti pumpurams.
Vaismedžių šaknys yra daug jautresnės šalčiams negu antžeminė dalis, tačiau paprastai jas apsaugo sniego danga. Pasitaiko metų, pavyzdžiui, 1979 m., kai besniegę žiemą užėję dideli šalčiai nepakenkia šakoms, o nušaldo šaknis. Tada pavasarį augalai gali sužaliuoti, net sužydėti, tam panaudodami sukauptas maisto medžiagas, bet vėliau lapai ir žiedai nuvysta, vaismedžiai žūva, nes mirusios šaknys negali jų maitinti toliau“, – pasakoja dr. N. Uselis.
Kai kurie kaulavaisiai – trešnės, jauni persikai – galėjo stiprokai pašalti. Sveiki, gyvybingi abrikosai šią žiemą ištvėrė neblogai. Tačiau ligoti pašalo. Kai kurių jautresnių veislių slyvos taip pat. Dr. N. Uselio teigimu, dėl šaltos žiemos gali būti mažesnis trešnių, slyvų derlingumas, nes galimi žiedinių pumpurų pažeidimai.
Dr. N. Uselis pastebi, kad labiau galėjo pašalti jauni, rudenį ką tik pasodinti vaismedžiai, nes jie nespėjo prigyti. Šalčiai pavojingiausi lepesnių veislių jauniems kriaušių, obelų sodinukams, taip pat rudenį pasodintoms slyvoms, trešnėms. Vyšnios, palyginti su kitais kaulavaisiais, atsparesnės.
Ankstyvas pavasaris – vaismedžių genėjimo metas. Jei nupjovus šakas matyti parudavusi mediena, vadinasi, jos negyvybingos. Ten, kur pašalimas mažesnis, žiemojimo nuostoliai paaiškės pumpurams išsprogus. Šakas, kurių mediena parudavusi, reikia nupjauti iki ūglių su gyvybingais pumpurais.
Braškės
Braškės nėra ištvermingi augalai, todėl mūsų šalyje jos saugiai žiemoja tik po sniegu. Šalčiui jautresnė ne antžeminė augalų dalis, o šaknys. Jos pašąla, kai dirvos temperatūra nukrinta iki -8 oC. Antžeminė augalo dalis stipriai apšąla ar visai nušąla, kai nėra sniego, o temperatūra nukrinta iki -15...-18 oC. Po 20 cm sniego danga augalai iškenčia ir -20...-30 oC šaltį.
Pasak dr. N. Uselio, ši žiema braškėms nebuvo labai palanki. Gerai jos žiemojo ten, kur buvo pakankamai sniego. O tose vietose, kur per šalčius buvo mažai sniego, braškės, ypač senesnės, galėjo pašalti. Todėl braškynų būklė šalyje bus nevienoda.
Žinoma, braškių jautrumą žiemos šalčiams lemia ne tik jų amžius (senesnės, kurių pumpurai aukščiau nuo žemės, gali nukentėti greičiau), bet ir veislė. „Vienos veislės yra lepesnės, kitos ištvermingesnės. Jauni augalai, kurie turi sveikų žalių lapų, išsilaikė gerai ir pavasarį greitai pradėjo vegetuoti. Jeigu augalų visi lapai rudi, reikia pažiūrėti, ar sveiki rageliai – juos perpjovus stebėti spalvą. Ruda reiškia, kad augalas pašalęs. Tokiu atveju dar galima tikėtis, kad augalas išleis šiek tiek šoninių ūglių, bet derlingumas bus mažesnis“, – sako dr. N. Uselis.
Vaiskrūmiai
Serbentai gana ištvermingi ir gali pakęsti net iki 30 oC šaltį. Kaip sakė LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotojas dr. Audrius Sasnauskas, lengviau peržiemoja raudonieji ir baltieji serbentai, kiek lepesni juodieji. Jų ūgliai dažniau pašąla. Nuo šalčio paprastai nukenčia iš europinio juodųjų serbentų porūšio kilusių veislių krūmai. Sibirinės kilmės juodieji serbentai ištvermingesni už europinius. Pasak mokslininko, serbentynuose pastebimas jautresnių veislių, tokių kaip ‘Ben More’, serbentų ūglių pašalimas. Kitų, atsparesnių veislių šalčiai nepažeidė.
Sodininkai žino, jog serbentai žiemą mažiau nukenčia, jeigu pasodinti eilėmis pietų-šiaurės kryptimi. Gerai, kai būna storesnė sniego danga.
Dar viena serbentų bėda – nevienodi žiemos orai, kai šalčiai kaitaliojasi su atlydžiais. Tuomet šakoms gali pakenkti saulė. Šių metų žiema buvo gana vienoda, todėl didelių pažeidimų dėl oro permainų neturėtų būti. Agrastai žiemiškiems orams ištvermingesni negu serbentai, todėl, pasak dr. A. Sasnausko, jie pavasario turėjo sulaukti nenukentėję.
Avietės
Pasak LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotojos dr. Loretos Buskienės, aviečių šaknys, palyginti su kitais sodo augalais, labai atsparios šalčiams. Jeigu žemė neįmirkusi, šaknys išlieka gyvybingos net temperatūrai dirvoje nukritus iki -16 oC šalčio. Aviečių šaknys ištvermingesnės už obelų, slyvų, kriaušių ir kitų vaismedžių.
O skirtingų veislių aviečių stiebai nevienodai ištvermingi žiemą. Selekcininkai teigia, jog geriausių dabartinių veislių avietės neištveria didesnio kaip -30 oC šalčio. Todėl šaltesniuose kraštuose jų stiebai rudenį prilenkiami prie žemės ir žiemoja po sniegu. Juo uždengtos avietės gali pakelti ir -40...-50 oC šaltį. Remontantinėms avietėms šalčiai nepavojingi, nes rudenį jų stiebai nukerpami. Todėl šiauriniuose rajonuose, kur žiemos žvarbesnės, verta auginti daugiau remontantinių aviečių.
„Aviečių ištvermingumą žiemą nulemia pirmiausia veislės savybės. Atspariausios išsilaikė gerai. O jautresnės, tokios kaip ‘Willamette‘, ‘Glen May‘, ‘Meeker‘, pašalo, nes matyti negyvų pumpurų. Kartais šalčio pažeisti pumpurai pavasarį atrodo sveiki, net sužaliuoja, bet vėliau nuvysta.
Avietėms, kaip ir kitiems sodo augalams, svarbus ir ramybės periodo ilgumas, nes visi žinome, jog gilios ramybės būsenoje augalai gali ištverti didesnius šalčius.
Ypač svarbu ramybės periodo trukmė, kai žiemą dažnai atšyla, nes trumpos ramybės avietės per anksti atbunda, pradeda vegetaciją ir, užėjus naujiems šalčiams, gali apšalti ar visai nušalti. Pavyzdžiui, populiarios veislės ‘Novost Kuzmina‘ aviečių ramybės periodas ilgas, tad jos labai ištvermingos, neapšąla ir po pasitaikančių atšilimų nei žiemą, nei pavasarį. Kadangi šią žiemą beveik nuolat laikėsi šalčiai, avietės „miegojo“ ir per anksti nepabudo, – pasakoja dr. L. Buskienė. – Aviečių ištvermingumas žiemą keičiasi, nelygu metų laikotarpis. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesį jos būna ištvermingiausios ir gali pašalti tik tada, jei temperatūra nukrinta iki -25...-30 oC. O rugsėjį avietynas nukentėtų, jei orai atšaltų vos iki -10 oC. Sausio, vasario, o ypač kovo mėnesiais net ir trumpalaikiai atodrėkiai mažina aviečių ištvermingumą.
Po atšilimų vasario ir kovo mėnesiais jų žievė ir žiediniai pumpurai apšąla nuo -20...-25 oC šalčio. O prasidėjus vegetacijai, kai išsiskleidžia pumpurai, pavojingas ir -10 oC šaltukas. Avietės dažniausiai pašąla žiemą, kai nėra sniego ir pučia stiprūs sausi, džiovinantys vėjai. Kadangi daugelyje vietų šiemet sniego užteko, avietynai per daug nenukentėjo.“
Pasak mokslininkės, aviečių žiemojimo sėkmę taip pat lemia ir augimo sąlygos. Jeigu antroje vasaros pusėje ir rudenį būna šiltas, lietingas oras, augalų vegetacija užsitęsia, todėl nesumedėjusios stiebų viršūnėlės žiemą dažniausiai pašąla. Be to, avietės prasčiau ištveria sunkias žiemas, jei būna pertręštos azotu, apniktos ligų ir kenkėjų, auga per tankiai, yra arti gruntinis vanduo, dirvoje trūksta oro, ji užmirkusi. Tad reikia stebėti savo avietyną ir jau rudenį tinkamai paruošti jį žiemoti.
Dekoratyvieji spygliuočiai ir lapuočiai
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Aplinkotvarkos katedros vedėjas, dendrologijos dėstytojas Zenonas Janulaitis, apžvelgdamas parkuose, sodybose, prie namų auginamų dekoratyviųjų augalų būklę po žiemos, sako, jog ją nulėmė augalų rūšis ir atsparumas, augimo vieta, paruošimas žiemoti ir pan. Kai kurie lepesni, iš piečiau esančių šalių kilę augalai ne visas lietuviškas, gana atšiaurias žiemas gali ištverti. Tačiau vietinės kilmės dekoratyviųjų formų augalai mūsų šalyje jaučiasi gana neblogai ir jiems kiek šaltesnės žiemos didelių bėdų nepadaro.
Šiųmetė žiema, palyginti su ankstesnėmis, dekoratyviesiems augalams buvo vidutinė: lepesnėms rūšims nepalanki, o ištvermingesnėms – gana gera. Būtų buvę dar daugiau bėdų, jei žiemos orai būtų permainingi, t.y. atlydžiai kaitaliotųsi su šalčiu. Medžių šaknis, o mažesnių krūmelių – ir šakeles nuo šalčių saugojo stora sniego danga.
Pasak Z. Janulaičio, šiųmetė žiema buvo nepalanki lepesniems augalams, tokiems kaip dviskiaučiai ginkmedžiai, kaukazinis ir korėjinis kėniai, smulkiažiedės pušys, kai kurių veislių puskiparisiai, baltieji ir juodieji šilkmedžiai, japoniniai puošmedžiai, platanai, japoninės lanksvos, tridyglės gledičijos, lepesnių rūšių klevai. Jau pirmąjį pavasario mėnesį buvo matyti, kad šių rūšių kai kurių augalai šakutės buvo apšalusios, todėl pradėjo ruduoti. Gali būti šiek tiek apšalę dyglialapių mahonijų lapai.
Norint išsaugoti lelijažiedes magnolijas, prieš žiemą reikėjo apgaubti agroplėvele ir pan. Iki sniego dangos galėjo iššalti neuždengtos lepesnės hortenzijos, dyglialapiai bugieniai, vėjuotose vietose pasodinti buksmedžiai. Galimas erikų, veigėlių pašalimas. Lepesniems augalams labai daug įtakos turi mikroklimatas: tas pats augalas, pavyzdžiui, užuovėjoje gali išgyventi, o atviroje vietoje – ne.
Pašalę dekoratyvieji spygliuočiai susilpnėja, todėl šiltuoju metų laiku juos labiau puola ligos, pavyzdžiui, veimutines pušis.
Tačiau eglės, maumedžiai, kadagiai, kai kurių rūšių kėniai, pocūgės, cūgos, pušys, populiarių veislių tujos, ąžuolai, bukai, guobos, raugerškiai, japoninės magnolijos, kininiai citrinvyčiai, jazminai, paprastosios alyvos, gudobelės, aronijos, šermukšniai, medlievos, ožekšniai, liepos, šeivamedžiai, putinai, sausmedžiai pavasario turėjo sulaukti sėkmingai. Pasak Z. Janulaičio, kovo mėnesį šių augalų apšalimo požymių nebuvo matyti. Nebent kai kurie šalčių pažeidimai dar išryškėtų kiek vėliau. Dar neaišku, kaip išsilaikė sidabrakrūmiai. Kai kuriose vietose galėjo iššalti gyvatvorėse auginamos kaukazinės slyvos, taip pat migdolai, sakuros.
Z. Janulaitis pastebi, kad mažiau ištvermingi yra jauni nevietinės kilmės augalai. O senesni, taip pat užauginti iš mūsų šalyje subrendusių sėklų, yra labiau prisitaikę prie vietos sąlygų. Dendrologijos dėstytojas sako, jog dekoratyvieji augalai masiškai iššalti neturėtų, tačiau kai kurių, daugiau ar mažiau nukentėjusių augalų dekoratyvumas gali sumažėti. Be abejo, neverta tikėtis, kad šią lietuvišką žiemą ištvėrė pietinės kilmės neuždengti augalai. Pavasarį tokie gali ir nebesužaliuoti. Z. Janulaitis pataria nesižavėti nepatikrintais mūsų oro sąlygomis, iš svetur įvežtais augalais. Švelnesnėmis žiemomis jie gal ir išgyventų, o atšiauresnėmis žūtų.
Rododendrai
Pastaraisiais metais Lietuvoje ypač sparčiai populiarėja rododendrai. Pasak Šiaulių universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotojos Aurelijos Malciūtės, viena svarbiausių sąlygų, dažniausiai ribojančių galimybę auginti rododendrus, yra jų nepakantumas žiemos šalčiams. Atsparesni yra iš sėklų išauginti rododendrai, nes jie geriau prisitaiko prie mūsų krašto klimato sąlygų. Vasaržaliai ir pusiau visžaliai (kai žiemą meta dalį arba visus lapus) rododendrai yra kur kas pakantesni žiemos šalčiams nei visžaliai augalai.
Pasak A. Malciūtės, visžalių rododendrų dažnai nukenčia lapai, net ir ne itin šaltomis žiemomis. Tiesa, jų dekoratyvumas per vasarą paprastai atsikuria. „Reikia nepamiršti, kad rododendrams ypač kenksmingos pavasarinės vėlyvosios šalnos, nes jų metu pažeidžiami generatyviniai pumpurai ar pirmieji žiedai“, – sako A. Malciūtė.
Rožės
Patyręs rožių augintojas kaunietis Ričardas Elijošius sako, kad pernykštė žiema rožėms buvo palankesnė negu šiųmetė. Puiku, kai rožės durpėmis užpilamos prasidėjus pirmiesiems rudens šaltukams, o vėliau dar atšalus uždengiama eglišakėmis. O jeigu po to užsninga, rožių patalas žiemai tiesiog idealus. Pernai taip ir buvo. O šią žiemą pirma spustelėjo didelis šaltis ir tik po to atsirado sniego. Tokie orai rožėms – ne į sveikatą. Pasisekė tiems, kas iki šalčių spėjo krūmus uždengti.
Rožių augintojas sako, kad krūmus dengti galima viskuo, kas praleidžia orą, bet, pavyzdžiui, polietileno plėvelė netinka, nes krūmai gali sukaisti. Tie, kas rožes buvo užpylę durpėmis, bet neuždengė eglišakėmis, gali aptikti ir iki durpių apšalusių stiebų. Žinoma, tokios rožės atžels iš žemiau esančių pumpurų, tačiau žydės šiek tiek vėliau, o ūgliai bus trumpesni. Jeigu žmogus patingėjo ir žiemai savo rožių iš viso neuždengė, gali rasti iššalusius augalus.
Kita vertus, pasak augintojo, tai bus patikrinimas, kurios veislės pakenčia šalčius, o kurios ne. Jautriausios šalčiui yra stambiažiedės – arbatinės hibridinės rožės. Gausiažiedės rožės mažiau jautrios, parko ir dauguma vijoklinių dar atsparesnės šalčiams, jos ir nedengtos visuomet puikiai peržiemoja.
„Jeigu rožės vasarą buvo gerai prižiūrimos, rudenį tinkamai paruoštos, jos peržiemos, nesvarbu, gamta bus palankesnė ar ne tokia palanki. Žinau, kad kai kurie žmonės džiaugiasi rudens pabaigoje žydinčiomis rožėmis ir jas tręšia, kol užsninga. Tai – klaida. Krūmus būtina paruošti žiemoti, o tam reikia laiko, nes ūgliai turi sumedėti. Todėl liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje tręšimas turėtų būti paskutinis, tada azoto iš viso nebereikia, beriamas tik kalis ir fosforas. Rudenį maistingosios medžiagos migruoja į šaknis. Jei rožės gerai pasiruošusios žiemoti, vasarą pirmasis žydėjimas būna gausus“, – sako R. Elijošius.
Jis pastebi, kad rožės labai nemėgsta žiemos atlydžių, kai aplink krūmus telkšo vanduo. Kadangi šią žiemą atodrėkių beveik nebuvo, rožėms tai palanku. O pavasarinis polaidis – nieko baisaus, nes jis kasmet būna. Rožės nudengiamos kovo pabaigoje, būtinai apsiniaukusią dieną, kad saulė nenudegintų pumpurų. Po kokios savaitės, jei orai palankūs, dalis durpių nuimama, o likusios prasklaidomos kaip mulčias.
