Kalėdinės giesmės paremtos Kristaus gimimu, o gimimo scenos – piemenimis, Išminčiais ir kūdikėlį Jėzų supančiais gyvūnais. Nepaisant to, daliai žmonių Kalėdos neturi nieko bendro su Kristaus gimimu. Į šiuolaikines Kalėdas atėjo daug ankstesnių švenčių tradicijų.

Krikščionys Kristaus gimtadienį pradėjo švęsti tiktai praėjus 200 metų po jo mirties. Tiesą sakant, niekas tikslios gimimo datos nežino. Manoma, jog gruodžio 25-ji buvo pasirinkta tam, kad žmonės būtų atitraukti nuo kitų švenčių šventimo.

Romėnai gruodžio mėnesį švęsdavo Saturnaliją – puotavimo ir pramogavimo metas. Šiaurinėje Europoje gruodį buvo švenčiama Jolė (Julė). Ji švenčiama uždegant didelius laužus ir šokant aplink juos – taip bandoma paspartinti žiemos pabaigą.

Kiek vėliau Kalėdos pakeitė šias šventes, tačiau žmonės vis tiek išlaikė senas tradicijas, pavyzdžiui, laužų deginimą, puotavimą ir linksminimąsi. Kai kur Kalėdų laikotarpis vis dar vadinamas Jole (Julė).

Bėgant laikui, Kalėdas papildė naujos tradicijos: Vokietijoje atsirado Kalėdų medis, o vokiečiai, atsikėlę į naujas žemes, su savimi atsinešė ir naujas tradicijas. XVI a. Vokietijoje eglės buvo puošiamos obuoliais, rožėmis, saldainiais ir spalvotu popieriumi. Viduramžiais populiarus vaidinimas apie Adomo ir Ievos išvarymą iš Edeno sodų, kuriame Edeno sodo Rojaus medį atvaizdavo obuoliais puošiama eglė.

Manoma, jog Kalėdų eglę šviesomis pirmasis papuošė protestantų reformatorius Martinas Liuteris. Vieną gruodžio vakarą grįžtant namo jį sužavėjo pro eglės šakas šviečiančios žvaigždės, ir jis nutarė atkurti šį vaizdą, namuose esančią elgę papuošdamas žvake.

Kalėdų eglę į Angliją iš savo giminaičių Vokietijoje atgabeno karalienės Viktorijos vyras princas Albertas. 1848-aisiais garsiame savaitraštyje „Illustrated News“ pasirodžiusi nuotrauka su Karališkąja šeima, sustojusia prie Kalėdų eglės, išpopuliarino šią tradiciją Anglijoje. Į Jungtines Valstijas šią tradiciją 19-ojo amžiaus pabaigoje atvežė Pensilvanijos vokiečiai.

Nereikėtų pamiršti Šventojo Mikalojaus svarbos. Prieš daugelį metų šiuometinėje Turkijoje gyveno vyskupas Nikolas, tačiau daugiau apie jį nelabai žinoma. Tiesa, egzistuoja pasakojimų, kad jis dažnai padėdavo vaikams. Po mirties jis buvo paskelbtas šventuoju ir tapo vaikų šventuoju globėju.

Kalėdų Senio istorija prasideda nuo IV a. gyvenusio Miros vyskupo Šventojo Mikalojaus. Jis buvo dosnus ir vaikams pasišventęs žmogus. Po mirties, maždaug 340 metų prieš Kristų, jis buvo palaidotas Miroje, tačiau 1087 m. italų jūreiviai pavogė jo palaikus ir nugabeno juos į Bario miestą Italijoje – taip padidindami jo populiarumą Europoje.

Vyskupo gerumas ir dosnumas paskatino kalbas, jog jis gali atlikti stebuklus – tai dar labiau sustiprino tikėjimą juo. Šv. Mikalojus tapo Rusijos šventuoju globėju – čia jis buvo atpažįstamas iš raudono apsiausto, didelės baltos barzdos ir vyskupo mitros.

Graikijoje jis yra jūreivių globėjas, Prancūzijoje – teisininkų, o Belgijoje – vaikų ir keliautojų. Tūkstančiai Europos bažnyčių pripažino jį ir apie XII a. Bažnyčia paskelbė oficialią šventę jo garbei. Šv. Mikalojaus puota buvo švenčiama gruodžio 6-ąją, kurios metu buvo keičiamasi dovanomis ir užsiimant labdara.

Po Reformacijos Šv. Mikalojaus pasekėjų Europoje pradėjo mažėti, tačiau legenda vis dar gyvavo Olandijoje, kur jo vardas galiausiai iš ‚Sint Nikolaas“ pasikeitė į „Sinterklaas“. Olandijoje vaikai šalia židinių palikdavo medinius batus, į kuriuos Sinterklaasas įdėdavo jiems dovanų. Olandų kolonistai šią tradiciją XVII a. atsivežė į Ameriką, kur ir atsirado angeliškasis Santa Klauso vardas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją