Bendrų bruožų – ne vienas

Kartu su Europos bei arabų, senovės Kinijos ir Japonijos architektūra yra svarbi pasaulio architektūrinės sistemos dalis. Čia nebus kalbama apie gamtos stichijų lengvai nugriaunamus trumpaamžius japonų ir kinų namelius, o apie pačią tradicijos koncepciją, kuri ir atkeliavo į Vakarų pasaulį.

Kinijos architektūra yra verta atskiros studijos, ji siekia gilią senovę ir turi išlaikiusi daug įdomių senovinės statybos pavyzdžių. Tačiau šiandienos pasaulis daugiau žino apie Japonijos architektūrą. Apie ją daugiau užregistruojama žinių, nes Japonija anksti pradėjo atsiverti pasauliui, o Kinija net kelis dešimtmečius buvo užsidariusi po komunizmo uždanga. Kita vertus, Japonijos architektūra yra neatsiejama nuo Kinijos, iš kurios per ilgą laiką yra perėmusi daug elementų.

Abiejų šalių bendras architektūros bruožas yra medis – pagrindinė statybinė medžiaga. Jei Europoje medinius statinius išstūmė iš Viduržemio atkeliavusi akmens ir degtų plytų tradicija, tai Japonijoje ir Kinijoje net dabar po moderniai atrodančia išore dažnai galima aptikti medines konstrukcijas. Nors akmuo, plytos bei čerpės sutinkamos ir čia, medis yra tradicinė statybos priemonė. Ypač japonai yra ištikimi savo tradicijoms. Be to, medis naudojamas ir todėl, kad gerai prisitaiko prie žemės drebėjimų bei klimato pokyčių.

Paprastai rytietiški nameliai yra žemi, dažniausiai vieno aukšto, būna ir šiek tiek pakelti ant žemų pastolių, kad gerai cirkuliuotų karštas arba šaltas oras. Kinų architektūrai būdingos stačiakampės erdvės, hierarchiškai sujungtos į organinę visumą. Centre išdėstomos pagrindinės gyvenamosios erdvės, kur gyvena garbiausi šeimos nariai. Kitos erdvės jungiamos iš šonų – taip suformuojamas vidinis kiemas. Kinų architektūrai taip pat būdinga gausiai dažyti medį, taip jis apsaugomas nuo aplinkos poveikio.

Japoniško namo samprata rutuliojosi šiek tiek kitaip. Čia išreikštas poetinis atsakas į gamtą, todėl per savo namus japonai daugiau siekia atskleisti santykį su žeme, vandeniu, uolomis ir medžiais, nei su visuomenine tvarka. Japonijos architektūra labiau orientuota į harmoniją su aplinka. Ši ypatybė labai aiškiai įkūnyta japonų Katsura rūmuose (pirma XVII a. pusė), kuriuos suprojektavo ir pastatė arbatos ceremonijos meistras. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad rūmų konstrukcijos neturi jokios sistemos, tačiau realybėje tai gerai apgalvota ir nuosekli sistema, per daugybę atvirų erdvių integruota su vidaus ir išorės elementais. Naudotos medžiagos paviršius nedekoruotas, stengiantis maksimaliai išnaudoti medžiagos tekstūrą.

Pusiausvyra su aplinka būdinga ir Kinijai. Praktiškai visus namus kinai statė pagal feng šui tradiciją, orientuojant namą, kambarius ir vidinį interjerą pagal pasaulio šalis. Todėl Kinijoje daugelyje namų galima rasti įėjimus į vidų iš visų keturių pusių.

Trūko postūmio iš šalies

Maždaug XIX a. pabaigoje Vakarų architektai jau buvo išsėmę savo dviejų pagrindinių architektūrinių šaltinių – klasikinio ir gotikinio – išteklius. Nors Vakarų kultūra palaipsniui pati ėjo link beribės ir izotropinės visatos minties, ši kosmologijos teorija vis negalėjo rasti savo išraiškos architektūrinėje erdvėje. Pokyčiui trūko postūmio iš išorinio pasaulio. Kaip tik tuo metu Japonija atsivėrė Vakarų pasauliui, o japonai jau buvo sėkmingai perkėlę „Budizmo visatą“ į architektūrą. Taip XIX amžiaus pabaigoje Vakaruose suklestėjo japonizmo mada, pradžioje pasireiškusi padidėjusiu europiečių ir amerikiečių susidomėjimu estetika bei dekoratyviniu dizainu, dar žinomu kaip Estetinis judėjimas.

Dar 1879 m. Filadelfijoje (JAV) vykusioje parodoje japonai pristatė savo tradicinį statinį, o po Čikagoje 1893 m. vykusios pasaulinės parodos japonų darbai įgaudavo vis didesnį vaidmenį Vakaruose.

Prerijų namai

Tuo metu, kai kiti Amerikos architektai dairėsi idėjų Europoje, gerai žinomas jų kolega Frankas Lloydas Wrightas pasidairė po Japoniją ir iš ten perėmė „atvirą planą“ bei asimetriškas kompozicijas. Jas kūrėjas panaudojo savo ankstyvuosiuose „prerijų namuose“, kurie nemažai įtakos padarė netrukus Europoje prasidėjusiam „De Stijl“ judėjimui.

Prerijų mokykla vadinamas vėlyvojo XIX a. ir ankstyvojo XX a. architektūros stilius, būdingiausias Jungtinų Valstijų vidurio vakaruose, kurio pradininkas ir yra laikomas F. L. Wrightas. Šios mokyklos architektų statiniams būdingos horizontalios linijos, plokšti arba valminiai stogai su plačiais kabančiais karnizais, horizontalia juosta išdėstyti langai, harmonija su aplinka, solidi konstrukcija, meistriškumas bei metodiškai naudojami ornamentai.

Nors F. L. Wrightas dažnai neigdavo sėmęsis minčių iš japonų architektūros, pastatams naudotas charakteris ir aplinkos detalės bylojo ką kitą. Prerijų mokykloms taip pat įtaką darė romantikai-idealistai (geresni namai darys žmones geresnius) bei transcendentinė Emersono filosofija. Savo ruožtu Prerijų mokykla darė įtaką vėlesniems architektūros stiliams, ypač minimalizmo (mažiau yra daugiau) ir bauhaus (po formos eina funkcija), kuris buvo De Stijl (grotelinis dizainas) ir konstruktyvizmo (pabrėžia pačią struktūrą ir statybos medžiagas) mišinys.

Organiška architektūra

F. L. Wrightas buvo gana kontraversiška asmenybė. Pradžioje daugiau garsėjęs skandalais, nei savo kūrybine sėkme, architektas tarsi pražydo pradėjęs kurti rytietišku stiliumi vadinamuosius prerijų namus, nors ne kartą tą mėgindavo paneigti.

Galiausiai F. L. Wrightas sukūrė pastatą, tapusį jo memorialiniu darbu, įamžinusiu kūrėją visiems laikams. 1934 m. Pensilvanijos valstijoje buvo pastatyta Edgaro J. Kaufmanno Sr. rezidencija. Namas pastatytas beveik virš krioklio, todėl ir pavadintas „Fallingwater“ (krentantis vanduo).

Netrukus po to, kai jis buvo baigtas „Time“ žurnalas įvertino statinį kaip patį gražiausią Wrighto darbą. Jis buvo įtrauktas į sąrašą „Smithson“ žurnalo skelbiamų 28 vietų, kurias būtina aplankyti, „kol nevėlu“. Be daugelio kitų sėkmių ir titulų 1991 m. Amerikos architektų institutas jį įvertino kaip geriausią visų laikų Amerikos architektūros darbą. O 2007 metais jis buvo 29 Amerikos architektūros favoritų sąraše.

Medžių ir tekančio vandens pieglobstyje stovintis „Fallingwater“ yra nepakartojamas dėl savo gyvybiškumo, organiškumo. Jis vienas puikiausių „organiškos architektūros“ pavyzdžių – Franko Lloydo Wrighto sugalvotas terminas, vėliau plačiai prigijęs ir naudojamas. 1939 metais jis rašė: „Kai kalbu apie organišką architektūrą, skelbiu, kad organiška architektūra yra šiuolaikinis idealas ir būtinas mokymas. Per ją galime pamatyti gyvenimo visumą ir dabar tarnauti šiai visumai...“

„Ir išties jo architektūra dvelkė organiška vienove, neatskiriamu santykiu su aplinka, kai namo viduje nereikalingi paveikslai, nes gali jausti natūralų aplinkos peizažą.

De Stijl judėjimas Europoje

De Stijl – tai meninis judėjimas, prasidėjęs 1917 m. Olandijoje ir gyvavęs iki 1931 m. Tam tikra prasme jį įkvėpė vadinamieji prerijų namai Amerikoje. Judėjimo pradininkas – žymus menininkas, architektas ir kritikas Theo van Doesburgas.

De Stijl grupės idėjas plėtojo dailininkai Pietas Mondrianas ir Bartas van der Leckas bei architektai Gerritas Rietveldas, J. J. P. Oudas. De Stijl stengiasi išreikšti naują utopinį idealą, susidedantį iš dvasinės harmonijos ir tvarkos. Šis stilius propaguoja visišką abstrakcionizmą ir universalumą, vedantį į esmines formas ir spalvas. Idėjos plėtotojai supaprastino aiškiai matomas kompozicijas į vertikalias ir horizontalias kryptis, stačiakampio formą, naudojo tik pagrindines spalvas – geltoną, raudoną, mėlyną – kartu su balta, juoda bei pilka. Iš esmės, De Stijl išreiškia visišką paprastumą ir abstrakciją.

G. Rietveldas, J. J. P. Oudas bei Ludwigas Mies van der Roheas sėmėsi įkvėpimo iš japonų architektūrinio paveldo, kurdami modernias erdves. Vienas pirmų žinomesnių darbų buvo architekto Ludwigo Mies van der Roheo vokiečių pavilijonas Barselonoje 1929 m.

Darbuose vengta simetrijos, tačiau jie įgavo estetinio balanso naudojant kontrastus. Daugelyje grupių trimatės erdvės darbai, vertikalios ir horizontalios linijos yra išsidėsčiusios sluoksniais arba plokštumoje, kad nesikirstų viena su kita. Tokiu būdu sudaromos sąlygos kiekvienam elementui būti nepriklausomam ir neužgožti kitų.

Šie bruožai ypač pastebimi Rietveldo Schrioderio name, kuris yra vienintelis pastatas, suprojektuotas visiškai pagal De Stijl principus. De Stijl judėjimui įtaką darė kubizmas, taip pat misticizmas ir idėjos apie idealias geometrines formas, būdingas neoplatoninei filosofijai, kilusiai iš matematiko M. H. J. Schoenmaekerio. De Stijl darbai darė įtaką Bauhauzo stiliui ir tarptautiniam architektūros stiliui, taip pat aprangos ir interjero dizainui.

Nuo arbatos namelių soduose…

„Sėdėjo vienuolis ir gėrė arbatą, žydėjo chrizantemos“. Taip apie arbatos gėrimą kalba tradicinio japonų trieilio haiku eilutės. Taip jau susiklostė, kad vienur žmonės arbatą geria kavinėje, kitur arbatos išvis negeria. O Japonijoje arbatos gėrimui suteikiamas ypatingas dėmesys, tai menas, todėl ir patalpa šiai ceremonijai turi būti ypatinga. Dažniausiai tai yra atskiras namelis, įrengtas sode, kur atliekama arbatos gėrimo ceremonija, prilygstanti meditacijai.

Dar įdomiau tai, kad japonų kultūros mėgėjai arba tiesiog žmonės, kuriantys estetinį grožį savo aplinkoje, gyvena ir ne Japonijoje.

...iki feng šui verslo pastatų

Feng Šui yra kinų filosofija, tyrinėjanti santykį tarp žmonių ir aplinkos. Tai gamtos mokslas, atskleidžiantis, kaip žmones veikia jų artimiausia aplinka. Visa, kas mus supa, yra susiję. Tam tikras geografinis, planetų ar architektūrinis išdėstymas turi galią arba pagerinti, arba pabloginti žmogaus gerovę.

Atrodo, jog panašiai pradeda galvoti ir šiandienos architektai vakariečiai. Atsiranda vis daugiau agentūrų, siūlančių projektuoti pastatus pagal feng šui principus, pradedant nuo vietos parinkimo, planavimo iki architektūrinio projekto ir interjero.

Įspūdingo, beveik 150 tūkst. kv. m. ploto biurų pastato prie Sakramento upės statybos kainavo 60 milijonų dolerių. Pastatą projektavo EM Kado Associates architektai, taikę tradicinės kinų filosofijos feng šui taisykles. Tai vienas ryškesnių pavyzdžių, kur modernioji architektūra pasitelkia visa, kas geriausia šiandienos technologijų pasaulyje ir nesenstančiose praeities tradicijose bei išmintyje.

Ziguratas buvo piramidės formos šventyklos bokštas senovės Mesopotamijoje ir Irane. Žmonės tikėjo, jog ten gyveno dievai.

Panašu, kad nuo praėjusio amžiaus pradžios pradėjusi plisti Rytų, ypač japonų architektūra, gali tapti vienas iš labiausiai įkvepiančių indėlių į urbanistinės kraštovaizdžio studijas. Ji tampa labai vertinama dėl savo grynumo, estetinių ir erdvinių savybių, aukštų technologinių standartų bei juslumo gamtai.