Amerikiečių mokslininkai siūlo suformuluoti aiškų ir konkretų taisyklių sąvadą, tam tikrą robotų kodeksą, kad šie nekeltų grėsmės žmonijai. Beje, tokia iniciatyva nėra originali. Panašius dalykus jau bandė formuluoti ir siūlyti fantastinių romanų rašytojai.
Štai Aizekas Azimovas prieš gerą pusšimtį metų savo fantastiniuose kūriniuose pasiūlė tokias robotų elgesio taisykles:
1) robotas negali pakenkti arba leisti pakenkti žmogui;
2) robotas turi paklūsti visiems žmogaus įsakymams, išskyrus tuos atvejus, kai tai prieštarauja pirmam punktui;
3) robotas turi rūpintis savo saugumu, kai tai neprieštarauja pirmam ir antram punktams.
Šiuolaikiniams robotams, ypač koviniams, tokios taisyklės šiek tiek jau paseno. Pirmiausia karo robotams, kuriuos jau naudoja JAV karo mašina, nebetinka pirma taisyklė, mat kovinės robotizuotos mašinos yra nukreiptos būtent prieš gyvąją jėgą – teroristą ar priešą mūšio lauke.
Kalifornijos politechnikos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad šiuolaikiniai karo robotai jau nėra vien užprogramuotos mašinos. Jos pretenduoja į savarankišką intelektą. Specialias programas mašinoms kuria programuotojų kolektyvai, kurių atskiras programuotojas žino tik dalį kuriamos programos ir ne visuomet suvokia jos visumą. Be to, neaišku, ar tokias kovinių mašinų smegenyse veikiančias programas pavyks apsaugoti nuo įsilaužėlių ir virusų.
O kas nutiks, jei sutrikus programinei įrangai kibernetinės karo mašinos ims žudyti saviškius arba civilius gyventojus? Nemažai dviprasmiškų klausimų kyla ir dėl automatizuotų robotų susinaikinimo funkcijos.
Pirmos kregždutėsKol kas sunku pasakyti, kiek toli pažengę amerikiečių arba Izraelio konstruktoriai, kurdami robotus karui, mat tokia informacija labai skurdi ir fragmentiška. Ji dažniausiai yra įslaptinta.
Pernai vasarą kompanija „Foster-Miller“ paskelbė pateikusi JAV karinėms pajėgoms kovinį robotą MAARS (angl. Modular Advanced Armed Robotic System). O kompanija „Lockheed Martin“ poligonuose išbandė karo robotus MULE (angl. Multifunction Utility/Logistic and Equipment). Apie tokias mašinas jau rašėme 2008 m. birželio TM numeryje. Tik priminsime, kad minėtas karo mašinas amerikiečių kariuomenė pradės naudoti iki 2014 metų.
Dar anksčiau, 2007-ais, populiarus vokiečių žurnalas „Spiegel“ paskelbė apie amerikiečių mėginimus panaudoti robotus Irako kare. Šios karo mašinos atliko įvairiausias funkcijas: nuo žvalgybos iki išminavimo.
Pirmu robotu, galinčiu žudyti priešo karius, laikomas „Foster-Miller“ aparatas „Swords“. Šis grėsmingu kulkosvaidžiu „M249“ apginkluotas aparatas primena vikšrinę žaislinę mašinėlę ir dar negali pasigirti aukštu IQ, mat yra valdomas operatoriaus.
Dar įspūdingiau atrodo kitas grobuonis – karo robotas „Gladiator“, kurį prieš trejetą metų pristatė konstruktoriai iš Karnegio-Melouno universiteto (JAV). Šie pusiau automatiniai robotai kol kas taip pat negali pasipuikuoti savarankišku intelektu, tačiau ir jie apginkluoti iki ausų. O kas galėtų užtikrinti, kad anksčiau ar vėliau tokiems gladiatoriams dosniai finansuojami karo pramonės mokslininkai neįkrės dirbtinio intelekto?
Štai prieš gerus metus televizijos kanalas CNN rodė laidą apie jauną savamokslį inžinierių Adamą Getingsą, kuris sukūrė nediduką ginkluotą robotą MH. Šis kompanijai „Robotex“ dirbantis mokslininkas pasiūlė pigią, tik apie 30 000 JAV dolerių kainuojančią, žudymo mašiną. Ji yra net keliskart pigesnė už robotą „Gladiator“.
Pono Getingso žudikas gali judėti net 15 km per valandą greičiu ir įveikti įvairiausias kliūtis. Tad net patyrusiam bėgikui būtų nelengva nuo jo pasprukti. „Robotex“ turi ir daugiau nagingų inžinierių, o savo gaminius siūlo ne tik kariškiams, bet ir policijai bei kitoms specialiosioms pajėgoms. Ši kompanija kuria ir skraidančius robotus su elektrošoko įtaisu „Taser“.
Šiuolaikinė mechanika ir mechatronika pažengė taip toli, kad ne tik mokslininkai ar savamoksliai inžinieriai, bet ir eiliniai piliečiai gali konstruoti robotus žudikus. Tokios technologijos prieinamos net ir vaikams.
Kibernetinė atmintis
Masačiusetso technologijų instituto tyrinėtojai Heisas Solosas Raflis (Hayes Solos Raffle), Amanda J. Parkes (Amanda J. Parkes) ir Hirošis Išiis (Hiroshi Ishii) sukūrė žaidimų rinkinį „Topobo“. Šis žaidimas skirtas vaikams nuo penkerių metų. „Topobo“ kibernetinė sistema sukurta dar 2003 metais ir demonstruojama tik specializuotose parodose, bet ją jau galima nusipirkti.
Iš „Topobo“ konstruktoriaus elementų galima surinkti įvairiausius robotus: nuo šuniukų ar krabų iki fantastinių monstrų. O svarbiausia šių elementų savybė – kinetinė atmintis. „Topobo“ elementai turi specialius varikliukus, kurie gali atlikti tam tikrus judesius be specialaus programavimo. Šio žaidimo pirmtaku laikomas komplektas „Lego Mindstorms“.
Į žaidimų konstruktoriaus komplektą įeina centrinis blokas su elektroninėmis smegenimis (jas galima perprogramuoti asmeniniu kompiuteriu), jungtimis, kalnu daviklių ir kubelių rinkiniu. Bazinė programa, kuri atgaivina iš kubelių sukonstruotą modelį, yra paprasta („drag and drop“ sąsaja). Konstruktoriaus savininkas savo kūriniui papildomų užduočių gali priskirti parašęs atskirą programėlę „RCX Code“, „ROBOLAB“, „C++“ arba kitomis programavimo kalbomis.
Taigi apžiūrėkime „Topobo“ dalis atidžiau. Be smulkių pagalbinių elementų, šiame konstruktoriuje yra dviejų tipų detalės. Vienos jų vadinamos pasyviomis, inertiškomis dalimis, iš kurių galima surinkti įvairias figūras, bet jos neatlieka jokių veiksmų. Kitos – aktyviosios detalės – yra su varikliukais ir atminties mikroschema viduje. Pasyvias ir aktyvias detales tarpusavyje galima jungti įvairiausiais deriniais. Sulipdžius modelį aktyviosios detalės veikia sinchroniškai atlikdamos joms užprogramuotas tam tikras funkcijas. Tokiu būdu ir atgyja „Topobo“ robotukai.
Atrodo, nieko sudėtingo. Tačiau kur kas daugiau galimybių atsiranda pasitelkus specialiuosius konstruktoriaus elementus: tarkime, ypatingas aktyvas, pavadintas „Queen“, gali valdyti kitus aktyvius elementus, o specialus elementas „Backpack“ – kokį nors daviklį ir t. t., ir pan. „Topobo“ konstruktorius Danijoje rengiamuose „Robots at Play“ apdovanojimuose pelnė pagrindinį prizą.
Gamintojai jau ėmė pardavinėti tokį konstruktorių nedidelėmis partijomis. Pigiausias komplektas kainuoja 500, o brangiausias – 5 000 JAV dolerių. Beje, papildomai galima įsigyti pageidaujamą kiekį aktyvių detalių: po 200 JAV dolerių už vienetą. Taigi ledai pajudėjo. Robotai jau gaminami masiniam naudojimui ir, nors gana brangūs, yra prieinami visiems.
Tik įdomu, ką pasakytų teismas, jei iš tokio konstruktoriaus sukonstruotas, tarkime, sarginis robotas Reksas pasikėsintų į jūsų kieman užsukusį laiškanešį. Kas būtų kaltas: jūs, jūsų robotas ar gamintojas? Ir ar nevertėtų jau dabar parašyti vaikiškų robotizuotų konstruktorių instrukcijose, kad gamintojas neatsako už iš tokio konstruktoriaus detalių pagaminto roboto veiksmus?
Vabalai-kyborgai
Dviejų JAV universitetų – Kalifornijos Berklio ir Mičigano mokslininkai šių metų pradžioje Italijoje vykusioje mikroelektromechanikos konferencijoje „IEEE MEMS 2009“ pristatė radijo bangomis valdomus vabzdžius. Čia buvo demonstruojamas vabalas raganosis (Mecynorrhina torquata) su implantuotais šešiais elektrodais vabzdžio raumenyse ir „smegenyse“. Toks vabalas-kyborgas nuotoliniu būdu buvo valdomas standartiniu nešiojamuoju kompiuteriu.
Ant vabalo pečių ir jo organizme sumontuoti elektrodai, akumuliatoriai, antena ir radijodaviklis sveria 1,33 gramo. Nuo 4 iki 8 cm ilgio ir nuo 4 iki 10 gramų svorio vabalams raganosiams tai pakeliama našta, mat jie be vargo papildomai gali pakelti iki 3 gramų svorį. Mokslininkai pademonstravo, kad toks vabalas paklūsta komandoms „kilti“, „leistis“, „dešinėn“, „kairėn“, „aukštyn“ ir t. t.
Be to, ant tokio vabalo nugaros galima sumontuoti mikroskopines kameras ir kitą įrangą, kuri sveria ne daugiau kaip 1,7 gramo. Tačiau mokslininkai nusiteikę mažinti įrangos svorį ir didinti vabdzdžio manevringumą. Ketinama vietoj papildomų kamerų prisijungti prie vabzdžio akių ir tą vaizdą matyti kompiuterio ekrane.
Vietoj akumuliatorių planuojama įsodinti specialų generatorių, kuris kinetinę ir kitą vabzdžio energiją paverčia elektros energija. Beje, didžioji dalis įrangos, tai yra visi elektrodai, vabzdžiui implantuojami tuomet, kai jis iš lėliukės virsta kokonu. O vėliau, išsiritus vabalui, prie jo montuojami davikliai ir kita įranga.
Toje pačioje konferencijoje mokslininkų komanda iš Kornelio universiteto pristatė drugelį Manduca sexta su implantuotais davikliais, kurie paverčia jį skraidančiu cheminiu jutikliu.
