Viena jų aiškina, kad pirmojo atviruko autorius buvo anglas dailininkas M.Dobsonas. Savo nupieštame atviruke jis prisipažino merginai, kad myli. Tai buvo 1802 metais. Gaila, bet mūsų laikų šis kūrinys nepasiekė.
Antroji versija teigia, jog atvirukų atsiradimas glaudžiai susijęs su vienuolynais. Mat juose viduramžiais būdavo pardavinėjamos religinio turinio graviūrėlės, kurias žmonės mielai pirkdavo ir kuriomis puošdavo savo namus. Vėliau šiuos miniatiūrinius paveikslėlius tapo populiaru dovanoti savo bičiuliams ir giminaičiams švenčių proga. Ilgainiui atsirado ir pasaulietinio turinio graviūrėlių - dabartinių atvirukų pirmtakų.
Trečioji versija byloja, kad atvirukas atsirado 1843 metais. Tąsyk britų verslininkas Henris Koulas, karštai mylintis savo tėvus, nusprendė juos pasveikinti ir savo bičiulio dailininko paprašė sugalvoti ką nors įdomaus. Šis sukūrė miniatiūrinį paveikslėlį, kuriame pavaizdavo visą Koulų šeimą ir užrašė šventinius linkėjimus. Verslininkui sumanymas patiko, ir jis liepė išspausdinti net tūkstantį atviruko egzempliorių. Kadangi visų išsiųsti draugams buvo neįmanoma (iš kur tiek bičiulių?), H.Koulas likusius egzempliorius nusprendė parduoti. Vieno atviruko kaina buvo vienas šilingas. Deja, didelio pirkėjų susidomėjimo naujovė nesulaukė. O, jeigu jie tąsyk būtų žinoję, kad ateityje šis atvirukas taps tiesiog relikvija! Praėjus šimtmečiui, vienas iš šių 12x7 dydžio atvirukų buvo parduotas tarptautiniame "Sotbio" aukcione už 30 tūkst. JAV dolerių!
Dar esama ir ketvirtosios versijos, tikinančios, jog dabartiniai atvirukai sukurti iš vizitinių kortelių, atsiradusių XVIII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Daugelyje šalių greitai paplito tradicija per Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius metus išvežioti savo giminėms, draugams ir pažįstamiems vizitines korteles, ant kurių užrašyti sveikinimai ir linkėjimai.
Yra išlikę žinių, jog XIX amžiuje Didžiojoje Britanijoje įsigalėjo tradicija artimiesiems siųsti savo rankų darbo atvirukus. Ne dėl to, kad nebuvo "parduotuvinių" - tiesiog dovanoti juos buvo laikoma prasto tono ženklu. Kitose valstybėse šitoks paprotys nepaplito, tad, tarkim, austrai bei vokiečiai glėbiais pirkdavo masinės gamybos atvirukus, juolab kad ir kainavo jie tuomet grašius. Na, o XX amžiaus pradžioje atvirukai užkariavo visą Europą.
Kalėdiniai ir naujamečiai atvirukai - skirtingi
Kalėdos ir Naujieji metai - panašios šventės, tad ir jų simboliai dabar yra suvienodėję. Tačiau XIX a. pab.-XX a. pr. Kalėdų Senelis buvo tik Kalėdų personažas, o jo atvaizdas ant naujamečių atvirukų - tai jau verslininkų išmonė. Mat jie, norėdami pailginti atvirukų naudojimo laiką, sugalvojo užrašyti papildomus užrašus: "Su Naujaisiais metais!"
Ankstesni kalėdiniai ir naujamečiai atvirukai skirdavosi savo paveikslėlių turiniu. Kalėdiniuose atvirukuose paprastai būdavo vaizduojami į bažnyčią traukiantys žmonės, danguje ryškiai spindinti Betliejaus žvaigždė, prakartėlė su Kūdikėliu Kristumi, Dievo gimimą švenčiantys žmonės. Atvirukuose vaizduodavo ir Kalėdų Senelį, kalėdinę eglutę, angeliukus. Naujamečių atvirukų paveikslėlių turinys buvo pasaulietiškesnis: juose būdavo pilna laikrodžių, kalendorių, šampano vaizdų. Kalėdiniai atvirukai visada vaizduodavo vakaro ir nakties įvykius, o naujamečiams nestigo ir dienos vaizdų.
Lietuvos atvirukų istorija
Mūsų šalies muziejuose galima aptikti atvirukų, kurių pašto žymenys rodo, jog jie buvo siųsti pačioje XIX amžiaus pabaigoje. Daugiausia jų į Lietuvą atkeliaudavo iš užsienio, bet yra išlikusių ir savų, lietuviškų, kur galima pasigrožėti mūsų miestų vaizdais. Tuo metu Lietuva dar priklausė carinei Rusijai, o šioje šalyje atvirukų leidyba užsiimdavo ne tik valstybinės, bet ir privačios įstaigos. Taigi pirmųjų išlikusių atvirukų užrašai yra rusiški.
Kai pagaliau buvo atgauta lietuviška spauda, atvirukai pasipylė kaip iš gausybės rago. Ar jie buvo nacionaliniai? Vargu. Mūsų valstybės leidyklos daugiausia įsigydavo kitų Europos šalių leidėjų pagamintų atvirukų klišių. Tereikėjo jas papuošti lietuviškais užrašais. Kiek vėliau imta atvirukų leidybai naudoti Lietuvos dailininkų paveikslų reprodukcijas, pradėta menininkams užsakinėti specialius šventinio turinio darbus. Religinės organizacijos leido savosios tematikos atvirukus. Juos uždraudė smetoninę valdžią pakeitęs sovietinis okupacinis režimas. Kurį laiką, tiesa, dar būdavo galima įsigyti prie bažnyčių nelegaliai parduodamų religinio turinio smetoniškų atvirukų, tačiau tai truko neilgai. Lietuvos rinką užpildė sovietinės valdžios "vizuoti" atvirukai. Visų jų naujametis turinys buvo standartinis: tas pats Senelis Šaltis, ta pati Snieguolė, rusiškų rogių trikinkė, Kremliaus kurantai. Lietuvos dailininkai, suprantama, taip pat kūrė šventinius atvirukus, tik štai nė viename iš jų nebuvo žodžio Kalėdos.
Dabar mūsų rinkoje atvirukų - gausybė. Pačių įvairiausių. Nors daugelio jų turinys gal kiek ir kosmopolitiškas, galima rasti tikrai originalių ir vertingų darbų. Praeis šimtmečiai, ir jie taps relikvija.
