Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad „Bluetooth“ (liet. „mėlynojo danties“) technologija neturi jokių tiesioginių sąsajų nei su mėlyna spalva, nei su dantimis. Ji taip pavadinta vikingų karaliaus Haroldo Mėlyndančio garbei.

Kalbant moksliškiau, „mėlynasis dantis“ yra belaidžio duomenų perdavimo standartas, leidžiantis sujungti kompiuterius, mobiliąją įrangą ir jų priedus. O bene didžiausias šios technologijos privalumas – skaitmeninio vaizdo ir garso perdavimas radijo bangomis, t. y. nenaudojant jokių judėjimą varžančių kabelių ir laidų.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad „Bluetooth“ leidžia „bendrauti“ tik iki 100 metrų atstumu nutolusiems įrenginiams, o geriausia ryšio kokybė užtikrinama įrenginiams esant arčiau nei 10 metrų vienas nuo kito.

Veikimo principas

Paprastai „Bluetooth“ funkciją turintis įrenginys apie galimybę jungtis kitą informuoja siųsdamas specialų kodą. Tokį tinklą dažniausiai sudaro 2–8 prietaisai, dalis jų gali būti neaktyvūs. Svarbu, kad įrenginiai tuo pat metu gali būti kelių „Bluetooth“ ryšiu susijungusių įrenginių grupių nariai.

Įprasta, kad vienas įrenginys tinkle būna pagrindinis (pavyzdžiui, telefonas, stalinis ar nešiojamasis kompiuteris), o kiti – įgalintieji. Tokie dažniausiai būna spausdintuvai, skeneriai ar panašūs įrenginiai, kurių duomenų perdavimas dažniausia yra vienkryptis.

„Bluetooth“ pritaikymo galimybės labai plačios. Pavyzdžiui, šį ryšį galima panaudoti norint iš vieno mobiliojo telefono į kitą persiųsti adresų knygelę, nukopijuoti į kompiuterį atsargines duomenų kopijas, persiųsti į spausdintuvą ar kompiuterį mobiliuoju telefonu nufotografuotas nuotraukas arba iš asmeninio kompiuterio į mobilųjį telefoną perkelti muzikinius įrašus.

„Bluetooth“ ir muzika

Garso perdavimas nedideliu atstumu patalpose – nenaujas dalykas. Šiuo principu veikia, pavyzdžiui, koncertiniai mikrofonai, belaidžiai namų telefonai ir daugelis kitų aparatų. Tačiau toks ryšys yra analoginis, taigi, visada pasiduoda radijo dažnių trukdžiams. Tuo tarpu garso perdavimas skaitmeniniu „Bluetooth“ ryšiu turi išskirtinį privalumą – jis neišsikraipo.

Žinoma, ryšys turi veikti nepertraukiamai. Be to, „Bluetooth“ yra įdiegta klaidų atpažinimo ir taisymo sistema. Todėl nors trukdžiai imtuve sunaikintų dalį garso bitų, klaidos nebūtų girdimos.

„Bluetooth“ technologija leidžia perduoti gana geros kokybės stereogarsą, bet tik viena kryptimi, pavyzdžiui, iš mobiliojo telefono į ausines arba garsiakalbius. Žinoma, jei reikalingas itin geros kokybės CD stereogarsas, to padaryti nepavyks, mat tokiai kokybei užtikrinti reikalinga maždaug 1,4 megabito sparta, o 1.1 ir 1.2 kartos „Bluetooth“ įrenginiai muziką sugeba perduoti daugiausiai 512 kilobitų per sekundę sparta. Tad perdavimas pavyktų tik failus suglaudinus, t. y. prarandant dalį kokybės.

„Bluetooth“ bus itin naudingas, jei mėgstate muzikos klausytis per belaides ausines. Tiesa, ausinės turi palaikyti A2DP (angl. Advanced Audio Distribution Profile) technologiją – tik ji leidžia muzikos iš mobiliojo telefono klausytis per belaides stereoausines (t. y. skirtas abiem ausims). „Bluetooth“ ausinėse nėra atminties, todėl naudojama streaming technologija, t. y. garso duomenys atkuriami tiesiogiai.

Pavojai

Nepaisant nenuginčijamų „Bluetooth“ technologijos privalumų, šis ryšys gali sukelti ir nemalonumų ar net nemažų problemų dėl informacijos netekimo.

Dažniausiai su šia technologija siejami tokie terminai:

„Bluejacking“ – tai procesas, kai vienas „Bluetooth“ įrenginį turintis vartotojas anonimiškai nusiunčia kitam vartotojui, esančiam šio veikimo zonoje, savo vizitinę kortelę. Tai niekaip nepakeičia duomenų telefone, tačiau gali suerzinti ar tiesiog gaišinti laiką. Paprastai vizitinę kortelę sudaro kokia nors žinutė ar juokelis, o siunčiantysis tokią žinutę tiesiog laukia gavėjo reakcijos. Kad tokie siuntėjai netrukdytų, galima paprasčiausiai atsisakyti priimti vizitines korteles arba visai jos išvengti nustačius, kad telefonas kitiems būtų nematomas.

„Bluesnarfing“– šiuo terminu apibūdinamas veiksmas, kai įgudęs kompiuterių įsilaužėlis per „Bluetooth“ virtualiai „įsibrauna“ į jūsų telefoną ir gauna prieigą prie jame esančių duomenų: telefonų knygos, nuotraukų, kalendoriaus ir kitos informacijos. Tam reikalinga speciali įranga ir sąlyga, kad įsilaužėlio prietaisas ir jo taikinys būtų per 10 metrų vienas nuo kito (nenaudojant ypač gudrios technikos). Jei prietaisas nustatytas kaip nematomas, tada įsibrovimo tikimybė žymiai sumažėja.

„Bluebugging“ – tai dar sudėtingesnė „Bluesnarfing“ atakos atmaina. Jos metu profesionalus kompiuterių įsibrovėlis gauna prieigą prie mobiliojo telefono komandų be savininko leidimo ar žinios. Įsilaužėlis gali skambinti arba siųsti žinutes, skaityti ir kurti kontaktus ir kalendorių, klausytis pokalbių ir net jungtis prie interneto. Tačiau įsilaužėlis turi būti 10 metrų atstumu nuo atakuojamo telefono.

Vis dėlto tikimybė, kad galite nukentėti nuo „Bluetooth“ ryšiu vykdomos atakos, yra išties maža. Mat tokiai atakai įvykdyti reikia specialių žinių, programinės įrangos ir kad įsibrovėlis būtų arti jūsų. Paprasčiausias patarimas jos išvengti būtų niekada neleisti „suporuoti“ telefono su nežinomu įrenginiu.

TM gruodžio mėnesio numeryje skaitykite:

Europos automobilis - prabangusis „Opel Insignia“.

Skandinavijos 2008 metų sportiškiausio automobilio rinkimai.

Žiemos nuotykiai prasideda: viskas apie slides, snieglentes ir ledo ritulį.

Dviejų didžiausių šių metų motociklų parodų apžvalga.

Greitųjų keleivinių traukinių tinklas apraizgo vis daugiau Europos valstybių.