Kavamedžių vaisiai panašūs į vyšnias
Kava – visiems mums gerai žinomas ir mėgiamas kasdienis gėrimas. Jos tirščiais tręšiame vazonines gėles, buriame ateitį, plauname rankas, kad oda taptų švelni lyg šilkas. Moterys jais ginasi net nuo celiulito. Visa tai yra mums įprasta ir gerai žinoma, tačiau tai yra jau apdirbtos, išlukštentos kavos produktų vartojimas. O štai apie kavos lukštų panaudojimą ir likimą susimąstome retai.
Kavamedžio vaisius išoriškai primena vyšnią. Jis yra raudonos spalvos. Vaisių dengia kietas apvalkalas – lukštas, o viduje slepiasi sultingas, cukringas vaisius. Kavos pupelę dengia geltonas kietas apvalkalas, kurį galima būtų vadinti ir pergamentiniu apvalkalu. Po juo yra antrasis – šviesus pilkas, vadinamasis sidabrinis apvalkalas. Pačios pupelės yra geltonos, pilkos, žalios, melsvai pilkos.
Minkštimas nuo kauliukų atskiriamas dviem būdais – sausuoju (natūraliuoju) ir drėgnuoju. Taigi išlukštentos kavos pupelės keliauja į skrudinimo cechus, o lukštai, jeigu nėra išmetami, pasaulyje naudojami labai įvairiai.
Iš atliekų galima gaminti net baldus
Šiandien kavos augintojai yra labai suinteresuoti, kad jų gaminamas produktas turėtų „ekologiškai švaraus“ reputaciją. Būtent tai labiausiai imponuoja europiečiams ir amerikiečiams – pagrindiniams kavos vartotojams (nors daugiausia kavos užauginama Pietų Amerikoje, ten dar nuo indėnų viešpatavimo laikų populiariausias gėrimas yra arbata matė, tonizuojanti stipriau nei kava).
Kavos augintojų kompanijos neriasi iš kailio, kovodamos už gamtosaugą. Pavyzdžiui, Brazilijos kompanija „Ipanema“ vykdo miškų ir energijos išsaugojimo programą. Vanduo ir kavos lukštai, kurie lieka apdirbus kavą, naudojami kaip pagrindinė sudedamoji trąšų dalis. Šios kompanijos pavyzdžiu seka nemažai kitų Brazilijos ir Kolumbijos kavos augintojų.
2004 metų pradžioje įvykusiame popieriaus gamintojų asociacijos suvažiavime viena Pietų Amerikos kompanija nustebino susirinkusius dalyvius, parodžiusi popierių, pagamintą iš kavos lukštų. Jis, nors ir brangus, dabar labai sėkmingai pardavinėjamas JAV. Juk kiekvienam būtų be galo malonu gauti meilės laiškelį, brūkštelėtą ant svajingai kava kvepiančio popieriaus lapo.
Etiopijoje iš kavos lukštų ir eukaliptų skiedrų presuojamos plokštės, iš kurių vėliau gaminami baldai. Šie atrodo labai gražiai, atspalviai būna nuo šviesaus smėlinio iki tamsaus šokoladinio. Be to, tokie baldai, kaip teigia gamintojai, net apie dešimtį metų išlaiko kavos aromatą. Tai, matyt, ir yra patraukliausia jų savybė.
Deja, „kavos“ baldai – labai brangūs ir įperkami tik gana pasiturintiems vakariečiams. Patys etiopai tenkinasi šiaudiniais ir ne tokiais kvapiais dembliais. Interneto aukcione iš kavos lukštų pagamintas padėvėtas stalas kainuoja maždaug tiek, už kiek Lietuvoje nusipirktume naują virtuvės baldų komplektą.
Rusai ir jemeniečiai – irgi gudragalviai
Išradingumu nuo amerikiečių ir etiopų neatsilieka ir rusai. Jau keletą metų Rusijos kavos apdirbimo kompanijos užsidirba nemenką papildomą pelną – pardavinėja kavos lukštus gyvulių augintojams, kurie jais šeria gyvulius. Tik įdomu, kaip po to jaučiasi gyvulėliai, prifarširuoti centneriais kofeininių „bombų“. Juk kavos lukštuose kofeino yra 2,5 karto daugiau nei pupelėse.
Dar gan plačiai Rusijoje kavos lukštai naudojami kurui. Pavyzdžiui, net 4 Voronežo vaikų darželiai šildomi tik jais. Tokį kurą jiems nemokamai tiekia rėmėjai – kavos apdirbimo kompanija.
Bene labiausiai tradiciškai kavos lukštai vartojami Jemene (Saudo Arabija). Čia iš jų verdama labai specifinio skonio kava, vadinama gišry. Šis gėrimas žinomas dar nuo islamo pradininko pranašo Mahometo laikų. Paruošimo būdas yra gan paprastas: kavos lukštai apie valandą verdami, o po to nukošiami. Skonis priklauso nuo prieskonių, dedamų į jau išvirtą gėrimą. Jis labai įvairus – nuo saldaus iki sūraus, kartais primena arbatą. Gėrimas patiekiamas ir karštas, ir šaltas.
Paradoksas – Jemene auginama viena iš geriausių kavos rūšių pasaulyje, o jo gyventojai vartoja beveik vien tik lukštus, nes tradicinė kava jiems per silpna. Europiečiui, apsilankiusiam Jemene, nepatariama pulti ragauti šio gėrimo, nes pripratus prie tirpios ar poskystės plikomos kavos, širdelė gali sunkiai pakelti tokią didžiulę kofeino dozę.
Ne visus gamintojus kamuoja sąžinė
Liūdna, tačiau tenka konstatuoti, kad pasaulyje kavos lukštais dažniausiai piktnaudžiaujama. Neretai kava prekiaujančios kompanijos, kurios gauna dar neišlukštentas pupeles, lukštus sėkmingai sumala kartu su kava. Pavyzdžiui, Rusijos spauda mirgėte mirga nuo įvairiausių bylų, kurias prekeiviams kelia konditerijos gamintojai, rezonanso. Šioje šalyje 2003 metais netgi įkurta samdomų nepriklausomų kavos ekspertų asociacija. Ji padeda konditerijos gamintojams atlikti įsigyjamos kavos kokybės tyrimus.
Paprastas vartotojas gali tik įtarti esant lukštų priemaišas kavoje. Jų buvimo požymis – pelėsių kvapas. Jeigu atidarėte vakuuminę pakuotę, o iš jos nosį kutena ne tik svaigus kavos aromatas, bet ir papelijusių tirščių kvapelis, vadinasi, jis nėra 100% pupelių produktas.
Bet grįžkime prie kavos tirščių. Norisi pateikti vieną įdomų faktą sodininkams ir žvejams. Porą stiklinių kavos tirščių išvertę kur nors sode, maždaug po paros aplinkui ieškokite pačių riebiausių kirminų. Jie taip pat mėgsta kavą.
Kava domisi net genetikos specialistai
Šiuolaikinės genetikos pažanga aktyviai naudojasi ne tik medikai ir tėvystę nustatantys ekspertai, bet ir maisto pramonės atstovai. Šių metų vasaros pabaigoje Brazilijos kavos magnatai paskelbė atliktus išsamius kavos DNR tyrimus. Žemėlapis buvo sudarytas, norint kuo geriau patenkinti JAV ir Europos gyventojų skonį. Sudarinėjamoje kavamedžio genetinės informacijos duomenų bazėje numatoma patalpinti apie 200 000 DNR sekų ir 35 000 genų, nuo kurių priklauso kavos skonis, aromatas ir kofeino kiekis.
Brazilai tikisi, kad per artimiausius dvejus metus pavyks sukurti puikaus skonio, ekologiškai švarias ir kofeino neturinčias kavos pupeles. Mat šiandieninė kofeino iš kavos „išėmimo“ technologija yra nepaprastai brangi, todėl beveik nenaudojama. Be to, tikimasi, kad genetiškai pagerinus augalus, kavos pupelių derlius padvigubės, o pasėlių plotų nereikės didinti. Augalai taps atsparesni kenkėjams ir jie išliks produktyvūs dvigubai ilgiau – nuo 15 iki 30 metų.
Kavą „gamina“... civetos
Pati brangiausia pasaulyje kavos rūšis yra Kopi Luwak. Ji „gaminama“ tik Javos, Sumatros ir Sulavesi salose (Pietryčių Azija) ir labai netradiciniu būdu. Minėtose salose gyvena naktinis žvėriukas Luwak (Paradoxurus hermaphroditus), dar vadinamas palmių civeta. Jis minta tik prinokusiomis kavos pupelėmis. Šis žvėrelis negali jų suvirškinti, todėl iš organizmo absoliučiai sveikos pašalinamos natūraliai. Tačiau kavos pupeles, keliaudamos per žvėrelio skranduką, savotiškai subrandinamos rūgščių ir enzimų. Tai kavai suteikia sodrų specifinį skonį.
Vietiniai gyventojai rūpestingai renka civetų perdirbtas pupeles ir parduoda kaip labai vertingą žaliavą. Svaras (apie 400 g) iš jų pagamintos kavos kainuoja apie 300 JAV dolerių.
