Tik vyresni žmonės dar išsaugojo tuos savo gyvenimo metraščius, kurių puslapiuose tebegyvena visa plati giminė, nepasenę klasės ir studijų draugai, linksminasi vestuvininkai. Jaunoji karta fotografuoja skaitmeniniais fotoaparatais, mobiliaisiais telefonais, nuotraukas saugo kompiuteriuose.

„XXI amžiaus technologijos ir tendencijos persikėlė ir į profesionaliąją fotografiją“, – sako trisdešimt trejų metų fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas, fotografijos ir menotyros žinių sėmęsis Kauno Vytauto Didžiojo universitete, elitinėse meno mokyklose Arlyje, Paryžiuje, Lozanoje. Nuo 2004 metų jis organizuoja didžiausią Baltijos šalyse tarptautinį meno festivalį „Kaunas photo“. Šiemet miesto parodų sales užtvindė jau penktojo festivalio nuotraukos iš Lietuvos ir keliolikos pasaulio valstybių – nuo Latvijos iki Tailando.

Galima tvirtinti, kad festivalis „Kaunas photo“ parodo žiūrovui, kur eina Lietuvos ir pasaulio fotografija?

Idėjos ir mados jame atspindimos tiksliai. Tai padeda atskleisti ir kasmet parenkama pagrindinė festivalio tema, išryškinanti savybę, būdingą XXI amžiaus fotografijai. Šiemetinis leitmotyvas yra „Humoras fotografijoje“, bet humoras netraktuojamas tiesmukiškai, kaip juokinimas. Humoro fotografija šiandien – tarsi menininkų kova dėl paskutinės laisvos, nepolitizuotos ir nesukomercintos teritorijos kūryboje.

Festivalyje „Kaunas photo 2008“ pristatomi autoriai iš Lietuvos ir dvylikos pasaulio valstybių, sako jo direktorius Mindaugas Kavaliauskas. (Alvydo Urbano nuotr.)

Manyčiau, kad tokiuose darbuose aiškiau matome nefasadinius mūsų visuomenės portreto ypatumus, amžininko kitoniškumą, juose daugiau individualaus požiūrio. Tiesa, kai kuriuos humoristinius fotodarbus jau gali iššifruoti tik mano vaikų karta. Pavyzdžiui, vokietė autorė fotografuoja šunelius, perrengtus japoniškų animacinių filmų personažais...

Į V Kauno fotofestivalio parodą „Lietuvių humoras fotografijoje 1993–2008“ Fujifilm fotografijos galerijoje su konceptualiais projektais įsijungė ir Kauno dailininkai: Vytautas Tamoliūnas pateikė seriją „Menininkų liežuviai“, o garsus tapytojas Antanas Obcarskas nusifotografavo... Europos miestų tualetuose (jokios pornografijos).

Globalizacija įsiveržė į daugelį mūsų gyvenimo erdvių. Ar ji nesuvienodina ir fotografų mąstymo, pasaulio matymo?

Deja, taip, net labai smarkiai. Todėl buvo nelengva atrinkti darbus šiemetiniam festivaliui. Juk humoras reikalauja iš autoriaus daugiausia individualumo. Kas juo pasižymi, to ir darbai įdomūs. Manipuliavimas nudėvėtomis klišėmis yra nejuokingas.

Ką atsakytumėte į priekaištus, kad šiuolaikinė fotografija pernelyg paskendusi eksperimentuose, iš jos apskritai nyksta žmogus, o jei ir yra, dažniau žvelgiama į jo fiziologiją nei į sielą. Štai neseniai per televiziją buvo pristatyta užsienio autoriaus paroda, surengta Vilniuje. Fotografas ištisus metus atsidėjęs kūrė ciklą – savotišką „išėdų peizažą“, fiksuodamas valgyklos padėklus po pietų. Juose kiekvienas žmogus paliko vis kitokį savo „autografą“: suglamžytą servetėlę, išterliotą padažą, tvarkingai arba bet kaip sukrautas lėkštes. Man toks kūrybinis projektas primena patrankos šūvį į žvirblį...

Jau ne pirmi metai fotografai, diskutuodami savo gildijoje, diagnozuoja: buitiškumas tampa viršesnis už žmogų. Beje, minėtoji „padėklų fotosesija“ – ne naujiena, o veikiau bandymas bėgti paskui nuvažiavusį mados traukinį. 2004 metais mūsų pirmajame festivalyje Kaune eksponavome parodą, kurios nuotraukose užfiksuota, kokių produktų turi savo šaldytuvuose įvairių šalių žmonės. Tai buvo nepalyginamai iškalbingesnis socialine prasme ir įdomesnis sumanymas.

Dow Wasiksiri (Tailandas) paroda „Tajų gyvenimo būdas“ svečiuojasi Kauno įvairių tautų kultūrų centre.

Duoklė daiktų madai – tik viena medalio pusė. Meninės fotografijos kadre beveik nelieka žmonių ir dėl to, kad šiais laikais jie nenori būti fotografuojami. Fotomenininkui iškyla nuotraukos herojaus problema. Pirmiausia jis turi žmogui įtikinamai išaiškinti, kad fotografavimas nesusijęs su jokiais blogais kėslais. Portretų serijai fotografas sugaišta mažiausiai savaitę, o paskui gali paaiškėti, kad žodinis susitarimas negalioja, atsiranda juridinių „kabliukų“.

Kodėl prieš kokius dešimt metų fotografijoje pasipylė pozuoti portretai? Nes gaudyti fotokadrus gatvėje jau nedrąsu, žmonių reakcija priešiška. Kazimieras Linkevičius, kurį šiame festivalyje apdovanojome Lietuvių fotografijos prizu, kuria humoristinius autoportretus. Ne iš didelės meilės sau. Taip saugiau – nereikia samdyti modelių, teisininkų, nėra jokių problemų po to, kai kūrinys pasirodo.

Tarkim, režisierius lengviau atsikvepia, kai uždanga pakyla ir prasideda jo spektaklio premjera, o fotografui stresas prasideda darbams išėjus į viešumą. Kas nors gali pradėti reikšti pretenzijas, kad dar aname šimtmetyje buvo nufotografuotas be sutikimo.

Šią vasarą Romualdas Rakauskas ir Romualdas Požerskis Laisvės alėjos vitrinose eksponavo senas savo nuotraukas iš šios gatvės sovietinių laikų istorijos. Atsirado žmonių, kurie atpažino save jaunystėje ir skambino autoriams... Prancūzijoje yra buvę ieškinių fotografams net po penkiasdešimties metų. Tiesa, civilizuotame pasaulyje vis dažnesni atvejai, kai fotografai išteisinami, nes akivaizdu, kad ieškinio tikslas – pasipelnymas.

Paradoksas: žmonės fotografuoja visur ir viską, bet nuotrauka tradiciniu pavidalu jau nyksta iš mūsų buities. Albumai tampa atgyvena, muziejų eksponatais. Ar neateis laikas, kai jų ilgėsimės kaip antikvarinių dalykų, šeimos relikvijų?

Iš tiesų fotografavimas šiuolaikinėje visuomenėje yra virtęs savotiška manija. Svarbu nuspausti mygtuką. Tolesnė eiga nebūtina. Fotografuojama vis daugiau, o išsaugoma vis mažiau. Fotografavimas yra tapęs popkultūros dalimi, taip kaip telefono minkymas, kai nėra su kuo bendrauti.

Martin Kolar (Slovakija) darbai iš serijos „Nieko ypatingo“, kuri eksponuojama Kauno ryšių istorijos muziejuje.

Žmones užvaldęs perdėtas vartojimas. Yra procesas, bet nėra rezultato, jo kartais net nesiekiama. Juk dabar objektyvas jau nekeliamas prie akių, o žiūrima į skaitmeninio aparato nugarėlę, matomas vaizdas, ir to gana. Nuotraukos gyvena trumpai, jos ištrinamos be gailesčio. Neliko paslapties, kuri buvo senųjų fotoaparatų laikais, kai reikėjo ryškinti juostą, nuotraukas, ir tik tada pamatydavai, kas išėjo. Taip vaikystėje dariau savo pirmąsias nuotraukas tėvuko „Zenitu“. Tada žmonės irgi labai daug fotografavo, gal sekdami savotiška mada, bet nuotraukas brangino labiau.

Minėjote, kad herojus fotosesijoms sunku prisijaukinti, tačiau jūsiškėje serijoje „Kražiai“ miestelio gyventojai nesibaidė objektyvo. Kaip gimė šitas projektas?

Fotografijos istorijos mokiausi keliose aukštosiose mokyklose. Studijuodamas Paryžiuje pamačiau amerikiečių fotografo darbą – sagą apie mažo miestelio gyvenimą ir žmones. Man jis paliko neišdildomą įspūdį. Galvojau: gal reikėtų taip įamžinti tą Žaliakalnio kampą, kuriame gyvenu. Bet likimas susiklostė kitaip: lankydamasis JAV, susipažinau su buvusiu Kražių klebonu, įsikalbėjome, ir jis pasiūlė važiuoti į tą miestelį. Ėmiausi ten fotografuoti 2001 metais ir tebefotografuoju iki šiol.

Keliasdešimt kartų reikėjo važinėti pirmyn atgal, prisijaukinti savo herojus. Su tais žmonėmis kartu šėriau kiaules, ėjau maudytis ežere, net laidojau juos. Nuotraukų per septynerius metus susikaupė daug. Ketinu išleisti Kražiams skirtą albumą. Man tas miestelis kažkoks paslaptingas, su gražia sparnuota dvasia.