Pirma versija
Mokslininkai tvirtina, kad artėjant mirčiai galima užuosti kraujo kvapą, tačiau žmonės to nejaučia. Katės ir kai kurie kiti gyvūnai, jausdami šį „priešmirtinį“ kvapą, pašėlsta: jie pradeda nerimauti, be perstojo lakstyti po namus ir taip toliau. Tačiau čia yra vienas įdomus momentas: gyvūnai jaučia ir artėjančią nenatūralią žmogaus mirtį – žmogžudystę, žūtį eismo įvykyje, savižudybę ir taip toliau. Kyla klausimas, kokį kvapą gali skleisti tokie žmonės?
Antra versija
Pasak jos, šie gyvūnai turi stipriai išvystytą intuiciją, vadinamąją šeštą katės jausmą. Žmonės, apdovanoti šiuo jausmu, vadinami aiškiaregiais. Spėjama, kad intuicija prisitaiko prie žmogaus energetinio lauko. Katės nevalingai prisiderina prie savo šeimininkų likimų. Tokiu atveju nėra jokios mistikos. Kalba eina apie glaudų energetinį žmogaus ir gyvūno ryšį.
Baisi istorija iš gyvenimo
Pasakoja įvykio liudininkė Ina: „Aštuntojo dešimtmečio viduryje nutiko keistas atvejis. Gyvenau dideliame komunaliniame bute su savo pilku katinu Kisa. Mūsų santykiai su kaimynais buvo draugiški: niekas niekam nelindo į širdį, niekas neprimetinėjo savo taisyklių, o konfliktai buvo itin reti. Kisą visi mylėjo, nors jis mėgo pašėlti.
Tačiau kartą su šiuo draugišku pūkuotu katinu nutiko kažkas neįtikėtino. Jis ėmė lakstyti po kambarį, paskui staiga sustojo, žiūrėdamas kažkur į tuštumą pasišiaušė ir ėmė riaumoti kaip laukinis žvėris. Po kelių sekundžių jis palindo po sofa. Pamaniau, kad Kisa išsikraustė iš proto, bijojau prie jo net prieiti.
Praėjo maždaug penkiolika minučių. Išgirdau beldimą į duris, pamačiau susijaudinusią kaimynę. Ji greitakalbe pasakojo apie kažkokį langą, apie kaimyną Petrą, apie žmogų ant asfalto… Paaiškėjo, kad mūsų kaimynas Petras, kurio kambarys buvo aukštu aukščiau tiesiai virš manojo, iškrito ar iššoko pro langą. Ėjo kalbos, kad vyras buvo kažkam skolingas didelę sumą, kad jam buvo grasinama.
Kisa dar parą prasėdėjo po sofa, ištraukti jo iš ten buvo neįmanoma. Nusprendžiau griebtis gudrybės ir pasiūliau savo pūkuotam draugui pauostyti vatos su valerijonu, paskui padėjau ją šalia katino dubenėlio. Po kuri laiko Kisa, neatsispyręs pagundai, paliko savo prieglobstį.
Ką katinas pamatė? Man tai liko viso gyvenimo paslaptimi. Bet tai, kad jis matė mirtį – tuo aš neabejoju“.
