„Nieko nenoriu. Egzistuoju tik dėl vaikų, kurie kenčia ne mažiau nei aš. Ištekėjau iš didelės meilės. Mūsų laimingoje santuokoje gimė du sūnūs. Vyras rūpestingas, geras tėvas, šeimininkas, ne girtuoklis, taurelę – dvi išgeria per dideles šventes. Kiekvienoje draugijoje jis – dėmesio centre, jo labai gražu balsas, mėgsta dainuoti, visada turi pasiruošęs pora naujų anekdotų. Draugės man pavydėdavo, sakydavo – „laiminga tu“.
Kai pirmam sūnui buvo aštuoneri, pagimdžiau antrą sūnų. Džiaugsmas truko neilgai, nes greitai man diagnozavo onkologinę ligą. Dabar man – 32 m., iš visų jėgų kabinuosi į gyvenimą, juk turiu du sūnus. Vyras lankė mane ligoninėje, gydytojai ramino – onkologija dar ne mirties nuosprendis.
Ir štai liga įveikta (bent kol kas), aš namuose, o ant manęs užgriuvo TAI. Viskas įvyko per mano gimtadienį. Nieko nekvietėme, bet kaip visada, atėjo mano draugai ir giminaičiai su gėlėmis. Vyras dainavo dainas, juokavo. Kaip džiaugiausi, kad mane myli ir mane atsimena. O svečiams išėjus, vyras pareiškė, kad mane palieka ir išeina pas... kitą moterį. Iš pradžių maniau – pokštas, susijuokiau, bet pamačiusi jo veido išraišką supratau, kad jis nejuokauja. Pasirodo, su ta moterimi romanas trunka jau seniai.
Suprantu – po antro sūnaus gimimo tarp mūsų praktiškai nebuvo artumo – operacija, gydymas... Man tarsi plyta per galvą trenkė. Kiek atsipeikėjusi pasakiau: „Gyvenk kaip nori, tik neišeik iš namų, tegu berniukai paauga, jie juk taip tave myli.“ Jis atsakė: „Ne, tai stipriau už mane ir už mano meilę sūnums.“
Kas gali būti stipriau už meilę vaikams?? Išėjo. Vyresniam sūnui pasakiau, kad tėtis komandiruotėje, jaunesnis dar nieko nesupranta, tik nuolat jį šaukia. Ir staiga vyresnysis iš klasės draugų sužino, kad mano vyro paskyroje socialiniame tinklalapyje pasirodė šokiruojanti žinia – neva pagaliau jis rado laimę, gyvena su mylima moterimi ir t. t. Dabar mano vyresniajam sūnui labai sunku, jis neina iš namų, su niekuo nesikalba. Labai dėl jo bijau.
Mažasis pasidarė tylus, liūdnas. Ką man daryti? Nei giminaičiai, nei draugės nesugeba duoti patarimo, kai kurie nė ragelio nekelia. Nežadu pasiduoti, turiu dėl ko gyventi, bet norisi gyventi, o ne egzistuoti...“