Peikiame, nė nesusimąstydami, kaip gyvena eskorto merginos. Televizinis nelaimingos nepilnametės įvaizdis, kuri per kvailumą tapo gašlių patinų sekso objektu, paseno ir įgriso.
Taigi skaitytojų prašome nepulti smerkti ir rasti bent 10 min. šiam straipsniui, galbūt jį perskaičius suprasite, kad stereotipai apie sąžinės graužiamas kvaišas prasilenkia su tiesa.
* * *
Taigi susipažinkite – jos vardas Kristina, jai – 23 m., na o visa kita ji pati papasakos.
Kiekvienam savas kelias aukštyn
Kas apskritai pasakė, kad eskorto merginos dirba iki ašarų? Jei kam atrodo, kad už 500 eurų esu pasirengusi visai nakčiai ir viskam, štai ką atsakysiu – kiek žinau, šioje skurdžioje šalyje žmonės už šimtinę pasirengę lenkti nugarą visą mėnesį kokiam nors dėdulei. Bet tai – jūsų pasirinkimas, nevykėliai. Savęs nekęskite.
Na o aš iš pradžių bandžiau dirbti per pažinčių svetaines. Rizikinga – nežinai, su kuo šį kartą susidursi. Tokios svetainės kaip magnetas traukia visokius iškrypėlius psichopatus. Paskui užsiregistravau vienoje iš bazinių svetainių. Dabar jau ne aš, o manęs ieško. Žinoma, yra ką veikti. Sugalvoju neįprastų fotosesijų, įdomių įvaizdžių, filmuoju, siunčiu į agentūras...
Dabar eskorto merginų tame pačiame socialiniame tinklalapyje „Instagram“ rasti lengviau nei gatvėje. Iš tiesų – internete daug merginų, kurios stebina ne pagal metus prabangiu gyvenimo būdu, verčiasi būtent tuo. Ne dėdulė padovanojo už tai, kad gražiai paprašė. Merginos iš tiesų labai stengiasi, kuria įvaizdį, stilių, makiažą ne šiaip sau – jei tave pastebės, galėsi padvigubinti savo įkainius.
Drąsiai galiu pasakyti, kad merginų pakelėse laikai baigiasi. Žinoma, tokių venerinių gražuolių mėgėjų visada atsiras (pvz., tolimųjų reisų vairuotojai), bet jei žmogus save gerbia, su tuo neprasidės.
Nesu juodadarbė, aš – elitas
Eskortas – mokėjimas parodyti save iš gerosios pusės, būti elitine mergina bet kokiu dienos ir nakties metu. Būtent tuo garsėja geišos Japonijoje (kurias kartais painioja su prostitutėmis). Tai ne tik pasilinksminimas, bet ir sunkus darbas. Užtai kompensacija už mano pastangas – visada puikiai atrodau (nesvarbu, kad ir į parduotuvę už kampo eičiau), matau susižavėjimo kupinus praeivių žvilgsnius. Visada stilingai rengiuosi, be to, jokios iššaukiamos aprangos, jokio krūtų demonstravimo ar pan. (tokiais pigiais būdais tegu kaimietės savo draugus žavi). Neretai pastebiu ir pavydžių pilkų pelyčių žvilgsnių. Jos žino, kad niekada neturės drąsos atsiskleisti. Joms smegenų neužtektų reguliariai savimi rūpintis, todėl laido pavydo nuodus. Bet tai jų problemos.
Aš – ir aktorė, ir modelis, ir psichologė... mano darbe svarbiausia – išvaizda, mokėjimas save pateikti. Nereikia stengtis tapti ledi. Tiesiog būk savimi, be apsimetinėjimų, be maivymosi. Žinoma, reikia neeilinių gebėjimų, ir ne tik sekse. Visada turi išsiskirti iš tūkstančio kitų. Dar neseniai buvo brunečių ir raudonplaukių mada, su didelėmis krūtimis ir pūstomis lūpomis (ir nusispjaut, jei prie viso to būdavo ir dvigubas pagurklis, ir didžiulis pilvas, užtai papai kokie...). Dabar mada visiškai pasikeitė – reikia būti prisižiūrėjusia lieknute blondine, maksimaliai natūralia.
Darbo principai
Savaime suprantama, kad eskorto paslaugos neįmanomos be intymių paslaugų. Kartais būna, kad žmogui norisi tik pasikalbėti – tu jį išklausai, nuramini. Daugelis ateina nusimesti problemų naštos ir amžino nuovargio. Yra tokių, kurie nori patenkinti liguistus potraukius, tokių, kuriems viskas gerai, tik sukasi fantazijos, kad gali būti dar geriau.
Klientų amžius labai įvairus. Daugelis jau seniai vedę, bet vis dar kažko ieško. Gyvenimo sužlugdytų šventųjų tarp jų praktiškai nėra. Tai gana žinomi, aukštą socialinį statusą turintys žmonės. Būna taip, kad garsus vyras praleidžia pas tave naktį, o ryte išvyksta į spaudos konferenciją, tu matai jį per televizorių. Savotiškai įdomus jausmas.
Yra buvę ir taip, kad atvažiuoji ir prasideda pamokymai ir pan. Daugelis susidarę kvailą, stereotipinę nuomonę, kad tokios merginos kaip aš nevertos normalaus požiūrio į save. Už ką man save kaltinti? Kaltė, gėda – dirbtinai sugalvotos sąvokos. Žinoma, internete žmonės dažnai rašo, kad mes visos – bjaurybės ir pan., bet manęs asmeniškai jų nuomonė nejaudina.
Blogiausia mano veikloje – kai „knisa“ protą. Rytų Europos šeimose dažnas toks paveikslas – nervingas vyras despotas, žmona su vergės sindromu, kuriai patinka jaustis auka (kitaip jai nekomfortiška). Man tokios pasenusios „šeimyninės“ vertybės nepatinka – patriarchatas, 10 vaikų, užguita žmona (pasijusti moterimi jai neleis nemylintis vyras), nė minutei nesitraukianti nuo viryklės, aplink – gauja įpykusių giminaičių... Brr!
Pamenu, kartą vienas bičiulis iš teisėsaugos instancijų pradėjo priekaištauti dėl mano gyvenimo būdo. Aš ramiai apsirengiau ir sakau: „Tu pats – niekšas. Ko šauki, vargšeli? Kodėl nekenti savo gyvenimo, nepajėgi ko nors jame pakeisti? Aš tavęs negailėsiu.“ Paskui jis ėmė zirzti kaip vaikas, tris aukštus man iš paskos šliaužė, maldavo „duoti“ jam tiesiog laiptinėje – juk jis „praktiškai iš pirmo žvilgsnio mane įsimylėjo“. Tokie žmonės man kelia pasibjaurėjimą.
Profesinės subtilybės
Visų pirma vyrai – žmonės. Jiems visiems reikia normalaus bendravimo, jiems bjauru, jei atvažiuoja kvaiša su silikonu visose vietose, nesugebanti palaikyti pokalbio. Be to, kai jūs kartu, vyras turi jausti, kad tu – jo mergina. Visada stengiuosi iš visų jėgų, todėl mane nuolat kas nors įsimyli, o tada padėtis pasidaro sunkoka.
Kartais klientai atvyksta jau apsvaigę, kartais nelengva sugalvoti, kaip pasilinksminti, kad galiausiai visi liktų patenkinti. Pamenu, kartą atsigabeno vienas garsus advokatas. Kokainas vos ne iš nosies byrėjo, žmogus praktiškai be sąmonės. Jis pragulėjo koridoriuje apie tris valandas, paliūdėjo, pakalbėjo apie poeziją ir išvyko namo. Būna ir taip.
Seksas darbo valandomis – praktiškai mechaninis užsiėmimas. Jei įliesi tikrų emocijų, persitempsi, tada eskorte jau morališkai nepajėgsi dirbti. Kitas reikalas – seksas su mylimu žmogumi. Su juo nori išbandyti viską visokiomis pozomis, nėra jokio gėdinimosi, nesupratimo. Jo norisi visada ir daug kartų. Asmeniškai aš nesuprantu moterų, kurios sako: „Seksas jau buvo darbe, namuose nereikia.“ Kažkoks absurdas.
Asmeninis gyvenimas
Taip, aš turiu du vardus, du telefono numerius ir dvi legendas visiems smalsaujantiems. Jei kas painioja darbą su asmeniniu gyvenimu – tai jo reikalas. Prieš nieką nejaučiu gėdos. Pasibjaurėjimo savimi nejaučiu. Man patinka mano darbas, taip, mėgstu mylėtis (tegu davatkos raudonuoja ir spjaudosi). Bet šalia to lankau salsą, reguliariai vaikštau į muziejus, nuolat atrandu naujų filmų ir naujos muzikos (beje, galiu patarti – jei norite prieš seksą atsipalaiduoti, tiks grupė „The Doors“, jei jau ruošiatės pereiti prie svarbiausios dalies, tiks „New Order“).
Greitai pasidarysiu sau dovaną – gražią tatuiruotę. Dabar taupau pinigus atostogoms – pusmečio kelionei į JAV, juk nešalsiu čia iki vasaros. Po poros metų noriu viską mesti ir visam laikui išvažiuoti į užsienį. Štai tokie mano planai. Ar juos įgyvendinsiu? Be abejonės. Bet kokią galvoje kilusią idėją reikia įgyvendinti. Skiri konkrečią datą jos įgyvendinimui. Pavyzdžiui, jei įsėsi į lėktuvą į Kaliforniją, viskas – tu pakeliui į laimę. Pinigų negarbinu, tačiau man patinka jausti, kad galiu sau leisti viską, kas būtina. Nuo šito atsiranda vidinio žvalumo, tinkamos energijos pojūtis, kuri savaime virsta į tuos pačius pinigus (ar kitus reikalingus daiktus). Viduje sau sakau: „Noriu to, man šito labai reikia. Prašau, tegu išsipildo. Ačiū.“ Visata išgirs prašymą ir padės. Viskas labai paprasta.
Seksas – labai svarbu
Daugelyje pasaulio šalių mano profesija atrodo visiškai normali. Seksas – neatsiejama normalių žmonių gyvenimo dalis. Per seksą mes atskleidžiame save, savo aistringumą. Sakyk, ką nori, bet seksas – ir įkvėpimo šaltinis.
Žinoma, eskorto agentūros turi savo merginų bazes, savo baltuosius ir juoduosius klientų sąrašus, kurie nuolat atnaujinami. Pasisamdžius dar ir asmeninį agentą, darbe nebus prastovų. Kiek uždirbu? Galiu pasakyti, kad pora tūkstančių per mėnesį – toli gražu ne riba. Tiesa, apie trečdalį pinigų su malonumu investuoju į save: grožio salonai, baseinai ir pan.
Kokie klientai mane erzina...
Ne, ne turtuoliai (argi blogai, kad žmogus sugebėjo daug pasiekti). Raumenų prisiauginę bukagalviai su baltymais vietoje smegenų, berniukai narcizai su begaliniu ego, rasistai ir homofobai (kad jūs žinotumėte, apie kokius niekus jie kalba lovoje). O kartais vyrams banaliai trūksta drąsos šalia gražios, ryškios merginos. Jie iš karto sutrinka, mintyse ima save lyginti su kitais vyrais... Be reikalo.
Žinoma, darbe saugausi. Tik ne hormoniniais preparatais – nuo jų pasąmoningai dingsta sekso noras ir gyvenimo džiaugsmas. Ar man to reikia?
Ko vyrai dažniausiai nori?
Pirmoje vietoje – analinio sekso, tai faktas. Merginoms jis ne tik malonus, bet ir naudingas (tiesa, dauguma frigidiškų mergelių šito niekada nesužinos). Nors apie ką mes kalbame, mūsų šalyje visai neseniai nustojo drovėtis pirkti prezervatyvus – o jei kas pamatys. Gaila, kad mūsų šalyje labai daug užsikompleksavusių kankinių, kurie slepiasi tamsiuose kampeliuose ir kankinasi dėl to, kad niekas jų nesupranta.
Nereikia kankintis, reikia keisti gyvenimą, kad maksimaliai nuo jo kaifuotum. Vis populiaresni darosi įvairūs fetiškai – nailonas, oda, persirenginėjimai, žaidimai su sadistiniais ir mazochistiniais elementais, o kur dar įvairiausi žaisliukai – rutuliukai ir t. t. Puiku – mano darbe sunku be įvairovės. Ką jau kalbėti apie rimtus santykius – be tokių žaidimų jie greitai nutrūktų. Visada galima dominuoti, o paskui paklūsti. Man patinka eksperimentai!