Badavimas Džeimstaune
Džeimstaunas buvo viena pirmųjų nuolatinių gyvenamų vietų Amerikoje, ir nepaisant, kad jis buvo įkurtas Virdžinijos įmonės iš Londono, naujakuriai vis dar „dalinosi“ žeme su 14 tūkst. vietinių gyventojų.
Jiabiangou darbo stovykla
Jiabiangou darbo stovykla buvo sukurta 1950 m. pabaigoje Gansu provincijoje, Kinijos Šiaurės Vakarų regione. Koncentracijos stovykloje buvo apie 3 tūkst. kalinių, kurie buvo nuteisti kaip politiniai kaliniai dėl savo politinių pažiūrų. Iki 1960 m. stovykla buvo stipriai perpildyta (ji buvo pritaikyta tik 50 kalinių), ir kaliniai kentėjo dėl stipraus maisto stygiaus, kuris paskatino juos maitintis medžių žievėmis, lapais, žiurkėmis, gyvūnų išmatomis ir netgi kitais, jau negyvais kaliniais. 1961 m. 2,5 tūkst. iš 3 tūkst. kalinių jau buvo mirę, o likę išgyveno tik maitindamiesi jų kūnais. Kartais negyvų kalinių kūnai būdavo tokie smulkūs, jog kaliniai net neturėdavo ką nuo jų nuvalgyti. Visa ši kalinių patirtis buvo pateikta dokumentiniame filme „The Ditch“, pasirodžiusiame 2010 m.
Didysis badas
Dėl blogų oro sąlygų neužaugęs derlius sukėlė didelį badą, kuris prasidėjo 1315 m. visoje Šiaurės Europoje. Šio bado laikotarpiu, iširo didžioji dauguma bendruomenių. Tėvai išsižadėjo vaikų, kai kurie savo vaikus dėl maisto net žudydavo. Kaliniai šiuo laikotarpiu buvo priversti maitintis kitais mirusiais kaliniais, o laisvėje buvę žmonės kartais vogdavo lavonus iš kapų. Pasaka „Jonukas ir Gretutė“ yra grindžiama didžiojo bado laikotarpio įvykiais. Ne pagal sezoną būdingi orai tęsėsi iki 1317 . vasaros, tačiau praėjo dar 8 m. kol maisto tiekimas grįžo į vėžes.
Didysis alkis Airijoje
Gaujos dėl mėsos medžioja šeimas
Kai Sovietų Sąjunga bandė padidinti aprūpinimą maistu įsteigiant kolektyvinius ūkius, ji sukėlė vieną didžiausių badų istorijoje. Tai buvo 1930 m. pradžia, Sovietų Sąjunga buvo užtikrinta, kad jie gali pagerinti savo žemės ūkio produkciją atsisakę individualių valstiečių ūkių. Valstiečiai buvo priversti parduoti savo derlių labai pigiai ir darbininkams buvo leidžiama savo javus naudoti maistui. Kai kolektyviniai ūkiai nesugebėjo užtektinai užauginti grūdų, nuo bado šalyje mirė milijonai.
Žmonės pradėjo grupuotis ir gaujomis žudydavo žmones dėl jų mėsos. Niekas nebuvo saugus - jei reikėdavo, gaujos žudydavo ir savo šeimos narius. Sovietinė valdžia pradėjo platinti plakatus su užrašu „Maitintis savo vaikais yra barbariška.“ Už kanibalizmą žmonės būdavo suimami, tačiau daugelis šiuo žiauriu elgesiu užsiėmusių žmonių turėjo protines negalias, kurias sukėlė badas.
Leningrado blokada
1941 m. nacių pajėgos apsupo Leningradą (dabar vadinamą Sankt Peterburgu) ir laikė jį įkaitu 872 dienas. Šiuo metu, sovietiniai žmonės turėjo gyventi visiškame varge. Jie neturėjo elektros, vandens, maisto ar kitų gyvybiškai svarbių dalykų. Šios blokados metu, mirė apytiksliai 1,5 mln. žmonių, ir iš buvusių 3 mln. pirmųjų gyventojų išgyveno tik 700 tūkst.
Pavojinga vieta vaikams
„Didysis badas“ 1315 m. ir „Didysis alkis“ 1800 m. jau seni įvykiai, deja pats badas nėra tik praeitis. 1990 m. pradžioje, Šiaurės Korėjoje vyko ekonominė krizė. Sovietų Sąjunga buvo patikimas šalies maisto tiekėjas, tačiau 1991 m. jai iširus nutrūko ir tiekimas. Laukai Šiaurės Korėjoje nėra pakankamai derlingi, kad galėtų išmaitinti šalį ir dar juos tuo metu užliejo potvyniai. Dėl maisto trūkumo mirė daugybė žmonių; nuo 1993 m. iki 1998 m. mirė nuo 250 tūkst. iki 3,5 mln. žmonių.
Maisto gauti buvo taip sunku, kad žmonės pradėjo grobti vaikus tiesiai iš gatvių ar tiesiog valgydavo savus. Tai buvo taip įprasta, kad žmonės net nebeidavo pas maisto prekiautojus ir mažiems vaikams buvo uždrausta vėlai vakare išeiti iš namų. Dėl mėsos žmonės darė viską, ką galėjo; iš kapų vogė kūnus, valgė savo kūdikius ir grobė vaikus, kad parduotų jų mėsą. 2013 m. pasklido gandas, kad Šiaurės Korėjoje vėl badas ir žmonės vėl kanibalai. Tačiau, kadangi Šiaurės Korėja yra uždara valstybė, šiuos gandus patvirtinti ar paneigti yra sudėtinga.