Gėdingi JEKATERINOS I gyvenimo faktai: imperatoriene tapo skalbėja, mirusi nuo nesibaigiančių girtuoklysčių

Antroji Petro I-ojo žmona, Rusijos imperatorė (1725–1727 m.) Jekaterina Pirmoji nebuvo kilminga ir, daugelio manymu, sostą gavo tik dėl savo apsukrumo ir dailumo.

Per šimtmečius moters biografija apaugo įvairiais mitais ir legendomis.
Sakoma, kad po vyro Petro I mirties šalies valdove tapusi Jekaterina I kelerius metus rengė didžiules nesibaigiančias puotas, dėl kurių pakriko jos sveikata ir ji neilgai trukus mirė.

Imperatoriene tapo atsitiktinai

Petras I mirė nepalikęs testamento. Sosto likimas buvo sprendžiamas aršioje dviejų partijų kovoje. Pirmoji – tai Petro I pasekėjai, susibūrę aplink jo žmoną Jekateriną. Antroji – kilmingieji, manę, kad naujuoju imperatoriumi turi tapti tuo metu vos 10-metis didysis kunigaikštis Petras.

Mažamečio pretendento į sostą šansai buvo dideli. Jį rėmė kilmingi bajorai, tauta jį mėgo. Po imperatoriaus mirties Žiemos rūmuose susirinko visas imperijos elitas. Aršūs ginčai truko labai ilgai, tačiau lemiamą akimirką gaudžiant būgnams į Žiemos rūmus įsiveržė gvardiečiai, nedviprasmiškai pažadėję suskaldyti galvas bajorams, pasisakantiems prieš Jekateriną. Ginčai iš karto buvo numalšinti ir į sostą sėdo moteris.

Gimė nekilmingoje šeimoje?

Pagal vieną iš versijų, imperatorienė buvo latvių kilmės prastuomenės atstovė Marta Skavronskaja.

Būsimos Rusijos imperatorienės biografija itin miglota ir nevienareikšmiška. Pagal vieną iš versijų Jekaterina gimė 1684 m. Švedijos miestelyje, kvartirmeisterio šeimoje. Po vyro mirties Jekaterinos motina persikėlė gyventi į Rygą, kur greitu metu mirė. Mergaitė atsidūrė našlaičių prieglaudoje, iš kur ją auklėti pasiėmė liuteronų pastorius.

Pagal kitą versiją būsima imperatorienė – latvių kilmės prastuomenės atstovė Marta Skavronskaja. Ji gimė Marienburge, o tapusi našlaite pateko į pastoriaus namus. Bet kuriuo atveju, pagal abi šias versijas Jekaterina I neturi karališkojo kraujo ir negimė kilmingoje šeimoje.

Ištekėjo paauglystėje

1700 m. prasidėjo Šiaurės karas. Mergina ištekėjo už švedų kario, nors tuo metu jai buvo vos šešiolika. Vis dėlto jaunavedžių laimė truko neilgai. Pagal plačiai paplitusią būsimosios imperatorienės biografijos versiją, karys per kovas dingo be žinios. Greitu metu Marienburgas atiteko grafui Šeremetjevui. Belaisvė Marta tapo feldmaršalo skalbėja, o kalbant paprasčiau, - jo meiluže. Neilgai trukus ją iš pagyvenusio mašalo perėmė kunigaikštis Aleksandras Menšikovas. Petro I favoritas puikiai žinojo imperatoriaus skonį ir labai greitai simpatiška tarnaitė sulaukė imperatoriaus susidomėjimo.

Petras I iš karto pastebėjo savo favorito tarnaitę ir ji tapo jo meiluže ir caro sesers freilina. Vėliau paprasta tarnaitė visiškai užvaldė imperatoriaus širdį. Petras I pripažindavo vaikus, kuriuos nuo 1704 m. vieną po kito jam gimdė Jekaterina. Dažnai išvykdavęs imperatorius su Jekaterina jautriai susirašinėdavo. Tiesa, vesti nekilmingą Jekateriną imperatorius išdrįso tik 1712 m.

Iš viso Jekaterina Petrui I pagimdė 11 vaikų, iš kurių išgyvento tik dukros Anna ir Jelizaveta.

Gražuolė ar pavyduolių auka?

Tenka pripažinti, kad informacija apie imperatorienės išorinius duomenis skiriasi. Panašu, kad jai daug kas pavydėjo, nes manė, kad mergina iš prastuomenės nepelnytai gavo tokią neribotą valdžią ir galimybę vadovauti ne tik carui, bet ir visai šaliai.

Vertinant vyrų nuomones susidaro įspūdis, kad ji iš tiesų buvo patraukli. Jų teigimu, Jekaterina buvo žavinga, miela, draugiška ir simpatišką. Tiesa, moterys apie imperatorienę prikalbėdavo daug nemalonių dalykų, neva Jekaterina buvusi nedidelio ūgio, stora ir tamsi, pakakdavo į ją žvilgtelėti ir iš karto tapdavo aišku, kad ji nėra kilminga. Kalbėta, kad būdavo galima ją sumaišyti su klajojančia vokiečių artiste, o jos nešioti amuletai ir ordinai taip žvangėdavo, kad jai praeinant atrodė, kad praeidavo įkinkytas mulas.

Darė su savo vyru, ką tik norėjo

Iš tikrųjų panašu, kad tik Jekaterina vienintelė buvo pajėgi numalšinti aršų imperatoriaus būdą. Įniršio akimirkomis jis iš tiesų keldavo siaubą, o aplinkiniai bijodavo patekti jo nemalonėn. Tik imperatorienė sugebėdavo švelniais žodžiais ir kitokiomis malonybėmis nuraminti įniršio apimtą carą. Grafas Bassevičius savo memuaruose rašė štai ką: „Jekaterinos balso skambesys nuramindavo Petrą; tada ji pasodindavo jį, glostydama suimdavo už galvos ir ją šiek tiek pakasydavo. Tai jį veikdavo magiškai ir jis užmigdavo vos per kelias minutes. Tam, kad jo nepažadintų, ji ant savo krūtinės laikydavo jo galvą nejudėdama dvi ar tris valandas. Tada jis nubusdavo visiškai guvus ir nesudirgęs.“

Išvykęs toli Petras siaubingai ilgėdavosi mylimos žmonos. Apie tai liudija daugybė laiškų, kuriuos vienas kitam rašydavo įsimylėjėliai. „Katerinuška, drauge mano, sveika. Girdžiu, kad tu pasiilgai, ir man nėra lengva“, - štai tokius itin švelnius žodžius mylimajai rašė Petras I.

Carui buvo neištikima

Petras I, norėdamas atsidėkoti žmonai už gerumą, įsteigė ordiną jos garbei. Šis apdovanojimas tapo aukščiausio laipsnio moterims skirtu apdovanojimu. Iki 1917 m. tokį ordiną gavo per 200 moterų. 1723 m. jos garbei pavadintas Jekaterinburgo miestas.

Prieš imperatoriaus mirtį įvyko nemalonus dalykas. Petrui I kilo įtarimų, kad Jekaterina buvo neištikima jam su kamergeriu. Paaiškėjo, kad imperatorienės meilužis jis yra dar nuo 1718 m. Kamergeris už šį ryšį sumokėjo gyvybę, pavojus kilo ir Jekaterinos gyvybei. Savo testamentą Jekaterinos naudai caras sunaikino, todėl po jo mirties prasidėjo dramatiški įvykiai, susiję su sosto dalybomis.

Mirė dėl girtuoklysčių

Imperatorienė Jekaterina I, atsisėdusi į šalies valdytojos sostą, nė nemėgino jo iš tikrųjų valdyti – juk ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Visus valdytojos įgaliojimus ji lengva širdimi perleido slapta suformuotai tarybai, kitaip tariant, kunigaikščiui Menšikovui, kuris iki pat jos mirties ir valdė Rusiją.

Imperatorienė soste išbuvo vos trejus metus. Visą šį laiką buvo rengiami nesibaigiantys pokyliai, šventės ir užstalės. Šioms šventėms buvo skiriamos milžiniškos lėšos. Imperatorienės dvaras išlaikė daugybę juokdarių ir kitų išlaikytinių, o tai keldavo šoką užsienio pasiuntiniams.

Manoma, kad visos šios nesibaigiančios šventės pakirto imperatorienės sveikatą. Galiausiai ji atgulė į ligos patalą. Imperatorienei prasidėjo karštinė, kamavo stiprus kosulys. Po mėnesio 43-ejų imperatorienė paliko šį pasaulį. Oficiali mirties priežastis nurodomas plaučio abscesas.