Neišgalvota Gintarės istorija: girtaujantys tėvai, vaikų namai, žmonių patyčios ir viską pakeitusi pažintis

Gintarės Butės gyvenimas tikrai nelepino. Gyvenimas su girtuokliaujančiais tėvais, dėl skolų iškraustymas iš namų tiesiai į gatvę, vėliau gyvenimas vaikų namuose... Tačiau visa tai Gintarė vertina kaip gyvenimo pamokas. Tėvų pėdomis nenusekė ir rankų niekada nenuleido.

Gintarė į vaikų namus pateko, kai jai buvo 11 metų. Ji negali pasakyti, kas tuo metu dėjosi jos galvoje, tačiau prisimena, jog dvejojo, ar kada nors iš ten išeis ir sugrįš namo. Priežastis, kodėl Gintarė ten atsidūrė – tėvų girtuokliavimas.

Paklausus, kaip pasikeitė jos gyvenimas atsidūrus vaikų namuose, Gintarė pasakoja: „Gyvenau kambaryje su sese, bet mažąjį brolį atskyrė, nes jam nebuvo galima gyventi mergaičių aukšte, tai buvo labai sunku. Nebuvo lengva ir visiems prisipažinti, jog gyvenu vaikų namuose, tačiau ten buvau aprūpinta maistu, švariais drabužiais, mokyklinėmis priemonėm ir t. t. Tad šiuo atžvilgiu mano gyvenimas pagerėjo, nes praktiškai man tuo metu nieko netrūko. Tačiau, žinoma, namų tai neatstojo.“

Girtaujantys tėvai

Iš laikotarpio, kai gyveno su išgerti mėgstančiais tėvais, Gintarė prisimena: „Prisimenu, kai nebūdavo, ką valgyti, kai neturėdavau paprasčiausių kojinių... Tačiau baisiau buvo, kai grįždama namo iš mokyklos, niekada nežinodavau, ar mane pasitiks blaivūs tėvai. Dėl neapdairaus elgesio, kartą vos nesudegėme... Be to, dėl nesumokėtos nuomos ir kitų skolų buvom iškraustyti tiesiai į gatvę, o vietinis laikraštis paskelbė apie tai garsiai ir dar su antrašte „Be namų negerai“. Na, šito aš turbūt niekada nepamiršiu!“ Nors Gintarės gyvenimas su tėvais ir nebuvo rožėm klotas, ji nelaiko jokio pykčio savo tėvams.

Pasakoja, jog tėčio jau nebėra, o mamą aplanko kiekvieną kartą, kai grįžta į Lietuvą. „Nelaikau jokio pykčio ar blogų emocijų. Juk dėl tokio jų elgesio kalta liga.“ Gintarė savo tėvams norėtų pasakyti tik tiek, jog būtų norėjus užaugti šeimoje. Daugiau priekaištų jiems neturi.

Gyvenimas vaikų namuose

Apie laiką, praleistą vaikų namuose, Gintarė pasakoja: „Jeigu norėjai ten turėti draugų, turėjai būti stiprus. Ne visiems ten buvo lengva. Laimei, man netrūko nei draugų, nei auklėtojų dėmesio, nei užsiėmimų ar įvairių renginių. Deja, švenčių metu taip norėjosi būti su šeima, o ne tarp kitų vaikų. Su keliomis draugėmis, su kuriomis susipažinau vaikų namuose, palaikome ryšius dar dabar, nes visuomet turėsime kažką bendro.“ Gyvenimiškas pamokas, kurias ji gavo vaikų namuose ir gyvendama su tėvais, Gintarė įvardija labai trumpai: „Jeigu nori gyvenime kažką pasiekti, turi mokytis ir sunkiai dirbti.“

Tačiau gyvendama vaikų namuose Gintarė turėjo galimybę pabūti Švedijoje net 6 kartus, nes Švedija rėmė vaikų namus, kuriuose Gintarė gyveno ir organizuodavo vasaros keliones.

„Man pasisekė būti išrinktai vykti į Švediją daug kartų, nes buvau gerai besimokanti, paklusni mergaitė. Be to, susidraugavau su viena šeima Švedijoje ir jie mane kviesdavosi pas save, esu ir visada liksiu dėkinga jiems už atvertą gerą širdį.“

Kitas įvykis, kuris buvo vienas iš gražiausių dalykų Gintarės gyvenime, tai dalyvavimas „Už gražų vaiko pasaulį“ koncerte.

„Buvau išrinkta su kitais vaikais, atstovauti savo vaikų namams šiame koncerte. Po pasirodymo mane paskyrė atlikti dainą su Jurga Šeduikyte. Tai įspūdis visam gyvenimui, nes stovėjau „Siemens“ arenos scenoje kartu su ja!“ - prisimena pašnekovė.

Be to, kai Gintarė sulaukė 16 metų, jai globėjai suteikė galimybę savarankiškai pagyventi jų bute. „Ačiū Jiems už suteiktą šansą anksti „paragauti“ savarankiškumo ir atsakomybės. Tai buvo pradžių pradžia mano kaip „suaugusio“ žmogaus gyvenime. Kadangi vaikų namuose viskas yra paduodama „ant lėkštutės“, reikėjo mokytis gaminti maistą, tvarkytis, atlikti buitinius namų ruošos darbus. Taip pat mokiausi ir kaip skaičiuoti pinigėlius, ir kaip atsargiai reikia su jais elgtis. Šito manęs prieš tai niekas nemokė“, - pasakoja ji.

Visuomenėje egzistuojantys stereotipai

Ne paslaptis, jog visuomenėje egzistuoja stereotipai, todėl klausiu Gintarės, ar ji nesusidūrė gyvenime su kokiais nors nemaloniais įvykiais, ar neigiamu požiūriu, vien dėl savo gyvenimo istorijos. Ji atsako: „Taip, susidūriau. Ne kartą teko jausti abejingumą, matyti nepasitikėjimą manimi. Teko ir užgaulingų, įžeidžiančių pasakymų išgirsti, bet tai dažniausiai girdėdavau iš nieko neišmanančių ir tiesiog gėdą visuomenei darančių žmonių. Tačiau laikui bėgant įrodžiau, jog ne visiems turi būti taikomi stereotipai.“

Dabar Gintarė jau yra sukūrusi savo šeimą, turi vaikutį ir sako: „Dabar mano gyvenimas pilnavertis, toks, kokį ir įsivaizdavau. Nežinau, ar gyvenu idealiai, nes dar niekur neradau aprašymo, kas yra tas idealus gyvenimas, bet vaikystėje gautos pamokos – puikiai praverčia. Augindama kūdikį noriu suteikti tai, ko man labiausiai trūko – meilės, dėmesio, šilumos. Kartu su vyru stengsimės sukurti kuo gražesnę vaikystę savo atžalai.“