Šios šiurpą keliančios forografijos buvo ypač populiarios. Karalienės Viktorijos laikų Anglijoje gedintys giminaičiai savo šeimos narį norėdavo prisiminti gyvą, o ne mirusį.
TOKIOS FOTOGRAFIJOS - PIGESNĖS
Be to, ne visi žmonės turėjo finansines galimybes fotografuotis būdami gyvi dėl neįkandamų nuotraukų kainų. Manoma, kad šių keistų fotosesijų bumas kilo dėl to, jog pomirtinės fotografijos būdavo daug pigesnės. Todėl žmogui mirus, padaroma jo pomirtinė fotografija, kurioje Anapilin išėjęs giminaitis atrodydavo tarsi gyvas.
Pasak išlikusių rašytinių šaltinių, 1860 metais tokios fotosesijos kainuodavo apie 7 dolerius, kas šiandien prilygtų 200 dolerių.
Dar vienas tokio reiškinio paaiškinimas – tais laikais išbujojęs mirties kultas. Jo pasekėja buvo netgi pati karalienė Viktorija, po princo Alberto mirties taip ir nenusiėmusi gedulo apdarų. Tais laikais moterys po sutuoktinio mirties turėdavo gedėti 4 metus ir vilkėti tik juodus drabužius. Sekančius 4 metus jos galėjo rengtis tik baltai, pilkai arba violetinės spalvos drabužiais.
SIŪLYDAVO SCENARIJUS
Mirusieji buvo fotografuojami ne tik sėdintys ar stovintys, bet ir tarsi natūraliai parimę tėvams ant peties, tuo metu bendraujantys su savo šeimos nariais, užklupti snaudžiantys krėsle, žiūrintys į save veidrodyje ar pro langą, pozuojantys su savo keturkojais augintiniais ar lėlėmis. Fotosesijos metu mirusieji būdavo ne tik aprengiami nekasdieniniais drabužiais, bet ir nugrimuojami, ant vokų nupiešiamos akys. Kartais netgi sunku atpažinti, ar nuotraukoje tikrai užfiksuotas negyvas žmogus.
Mirusieji būdavo paramstomi specialiais trikojais. Juos laikantys įtaisai būdavo uždangstomi užuolaida. Mirusius vaikus neretai laikydavo motinos, kurios taip pat būdavo uždengiamos skraiste.
Dabar sunkiai protu suvokiamos tradicijos XIX amžiuje buvo gana įprastas reiškinys. Todėl fotografai klientams u ž specialią kainą netgi pateikdavo įvairius fotosesijų scenarijus.