Pasak ekskursijas vedančios „Vaiduokliai.lt“ gidės Aušros Mikulskienės, Vilniuje kunkuliavo toks pat gyvenimas, kaip ir visoje XIX amžiaus Europoje. Rusijos imperijos laikais Vilnius buvo trečias pagal svarbą miestas po Maskvos ir Sankt Peterburgo. Mat per čia ėjo kelias į Vakarus. Todėl didingos sostinės senamiesčio gatvelės slepia daug nuodėmingų paslapčių.

PROSTITUCIJA BUVO LEGALI

Vilniuje prostitucija labiausiai klestėjo nuo XVIII antros pusės iki XX amžiaus pirmos pusės. Rusijos imperijos laikais XIX amžiaus viduryje prostitucija buvo legalizuota, todėl, natūralu, kad ir Vilniaus gubernijoje seniausia pasaulyje profesija buvo tapusi legalia. Nepriklausomoje Lietuvoje seniausias pasaulyje amatas taip pat buvo legalus. Vilnietės šiuo verslu nevaržomai galėjo verstis iki sovietų okupacijos. 1940-aisiais metais visos prostitutės iš sostinės Stalino sprendimu buvo ištremtos.

Naktinis Vilnius

Įvairiais laikotarpiais beveik visose sostinės gatvėse buvo populiarių to meto viešnamių. XIX amžiaus viduryje jų gausiausiai buvo Vilniaus senamiestyje, aplink Katedrą, Odminių skverelyje. Tilto gatvėje kūrėsi patys prabangiausi viešnamiai. 1900-aisiais metais iš senamiesčio viešnamiai buvo iškeldinti į užmiestį – už Neries, kur dabartinis Konstitucijos prospektas, Vilniaus savivaldybė. Mat ten buvo netoli karinis dalinys – kariai sudarė apie 80 procentų visų klientų.

Iki kada moteris gali verstis šiuo amatu, nustatyta nebuvo – dirbdavo, kol numirdavo.

Dalis viešnamių buvo iškelta į Naujamiestį, Švitrigailos, Naugarduko gatves. Dalis – į Užupį, kuris tuo metu buvo prastos reputacijos rajonas. 1905-aisiais didžiąją dalį viešnamių iškeldinoį dabartinį Tymo kvartalą. Tymas yra išdirbta ožio oda. Ganėtinai skurdžiame odininkų kvartalėlyje raudonųjų žibintų kvartalas gyvavo iki pat sovietų okupacijos – beveik 35-eris metus.

IŠSILAIKYDAVO 5 METUS

Kadangi Vilnius buvo žydiškas miestas, daugiausiai intymias paslaugas teikdavo žydaitės. Tačiau meilę už pinigus siūlė ir lenkės, rusės, vokietės. Lietuvaitės daugiausiai telkdavosi Kaune.

Legalios prostitucijos klestėjimo laikais buvo įvestos tam tikros nuostatos ir taisyklės. Vilniaus mieste buvo įkurta ypatingoji atstovybė, kuri prižiūrėjo šio verslo reikalus.

Naktinės plaštakės Vilniuje
Foto: Vida Press

Viena iš nuostatų buvo prostitučių amžiaus apribojimas. Minimalus amžius buvo 16 metų. Iki kada moteris gali verstis šiuo amatu, nustatyta nebuvo – dirbdavo, kol numirdavo. Tačiau liūdniausia tai, kad senjorių plaštakių nebuvo - reta prostitutė sulaukdavo savo 28-ojo gimtadienio.

Kalbama, kad karo metais daugiau kareivių žuvo ne nuo kulkos, bet nuo sifilio.

„Tam turėjo įtakos lytiniu keliu plintančios ligos, alkoholizmas, narkotikai. Jei merginos dirbti pradėdavo 16-kos, dažniausiai šiame versle išsilaikydavo penkerius metus. Nepamiškime, kad sifilis tuo metu buvo nepagydoma liga. Tad jei prostitutė ir sulaukdavo 27-erių, ji atrodė nekaip. Užsikrėtusios sifiliu jos tik „apsigydydavo“ žaizdas. Tačiau tai buvo mirtina liga, kuri nusinešė į kapus beveik visas šio amato moteris. Kalbama, kad karo metais daugiau kareivių žuvo ne nuo kulkos, bet nuo sifilio. Apskritai, XX amžiaus pradžioje nuo lytiniu keliu plintančių ligų mirė apie 20 proc. žmonių“, - pasakoja gidė.

PAKLAUSIAUSIOS - SULTINGOS

Carinės Rusijos imperijos laikais Vilniuje buvo trys viešnamių tipai. Žemiausios klasės viešnamiuose lankydavosi pavieniai darbininkai, studentai ir varguoliai. Nes tokiuose galėjo sau leisti apsilankyti beveik kiekvienas. Vidurinės klasės viešnamiai buvo skirti mokytojams, tarnautojams. Aukščiausios klasės viešnamius „įpirkdavo“ tik aukšto rango karininkai, valdininkai, klerkai.

Merginos iš prašmatnių viešnamių užsikrečia sifiliu, nusigeria, nusivalkioja ir palaipsniui pereina į žemesnės klasės viešnamį.

Pastaruosiuose karaliavo jaunos, sultingos ir krūtiningos merginos iki 20-ties metų. Vėliau, žinoma, merginos iš tokių prašmatnių viešnamių užsikrečia sifiliu, suserga, nusigeria, nusivalkioja ir palaipsniui pereina į žemesnės klasės viešnamį.

„Paklausiausios moterys buvo ne blondinės ar rudaakės brunetės, bet sultingos, krūtiningos ir putliais rožiniais skruostukais. Nes sudžiūvusios ir liesos moterys dažniausiai būdavo iškankintos ligų, skurdo ir sunkaus darbo“, - pasakoja gidė.

IŠGELBĖDAVO TIK SANTUOKA

Nors prostitucija buvo legali ir toleruojama, tačiau didelės garbės klientams nedarė. Todėl būdavo didžiulė bėda, kai tokioje vietoje netikėtai susitikdavo du bendradarbiai – viešnamis šiuos klientus prarasdavo ilgam.

Kilmingiesiems specialiai buvo rengiami orgijų, rojaus ir pasilinksminimo vakarai, kuriuose dalyvaudavo gydytojai, profesoriai, didikai.

„Prostitučių paslaugomis naudodavosi tiek nekilmingi žmonės, tiek žinomi ir įtakingi asmenys, tokie kaip Mykolas Riomeris. Teisininkas įsimylėjo merginą iš viešnamio. Jam buvo 38-eri, jai 18-ka. Kartu jie kūrė bendrą gyvenimą, statė namą kažkur Antakalnyje. Tačiau latvių kilmės mergina numirė nuo džiovos. Kalbama, kad jauna prostitutė buvo vienintelė jo gyvenimo meilė“, - tarp viešnamio sienų užgimusią meilės istoriją pasakoja A. Mikulskienė.

Didikai dažnai įsimylėdavo laisvo elgesio moteris, tačiau retas tokią vesdavo. Kilmingiesiems specialiai buvo rengiami orgijų, rojaus ir pasilinksminimo vakarai, kuriuose dalyvaudavo gydytojai, profesoriai, didikai.

Tėvų ištekintos kilmingų šeimų palikuonės žmonos pareigas neretai perleisdavo tarnaitėms. Todėl prostitucija buvo itin populiari ir aukštuomenės sluoksniuose.

TIKRINDAVO DUKART PER SAVAITĘ

Prostitutės netekdavo asmens dokumento ir užsiregistravusios viešnamyje gaudavo prostitutės pasą, kuriame buvo surašytos elgesio taisyklės, sveikatos pažyma. Tai buvo tam tikras žeminantis ženklas. Kaip išdeginamas randas vergui. Daugiau jokio kito darbo turint tokį pasą negalėjai dirbti, tik pardavinėti savo kūną. Teoriškai moteris galėdavo atsisakyti paso ir susigrąžinti senąjį asmens dokumentą, tačiau praktiškai tai padaryti būdavo labai sunku.

Gydytojams merginos turėdavo pasirodyti net du kartus per savaitę.

Viešnamiai mokesčių nemokėdavo. Rusijos imperija to nereikalavo. Viskas vykdavo nebent kyšių pavidalu. Komisija tikrindavo viešnamius ir kaupdavo neoficialias rinkliavas sau į kišenę.

Nepaisant to, kad tais laikais jau buvo išrasti vadinamieji „kondonai“, dėl švietimo ir išsilavinimo stokos lytinio akto metu saugodavosi retas. Prostitučių neapsaugodavo ir griežtas sveikatos patikrinimas – gydytojams jos turėdavo pasirodyti net du kartus per savaitę.

„Žinoma, taisyklės neretai būdavo apeinamos. Nes vizitai būdavo suplanuoti ne dienomis, bet valandomis. Todėl net ir radus susirgusias merginas, joms nedelsiant pamaina nebuvo ieškoma“, - apgailestauja A. Mikulskienė.

Foto: Vida Press

UŽDIRBO TŪKSTANČIUS

Tokio amato merginos dažnai griebdavosi iš vargo – prostitutės profesija nereikalavo didelių žinių, patirties. Atvirkščiai – kuo mažiau patyrusi, tuo paklausesnė. O ir atlygis buvo tikrai neblogas.

Vidutiniškai, prostitutės uždirbdavo apie 1000 rublių per mėnesį. Fabriko darbininko alga buvo 60 rublių.

„Kai kalbame apie pakankamai ilgą laikotarpį – šimtą metų, tikslias kainas pasakyti sunku. Todėl galiu pateikti jas su palyginimais. XIX amžiaus antroje pusėje, kai valiuta buvo sidabriniai rubliai, pigiausios viešnamio merginos galėjo uždirbti nuo 20 iki 50 kapeikų už vieną kartą. Už tiek galima buvo nusipirkti 100 kiaušinių, - vardija gidė. - Tai nebuvo didelė suma, todėl merginoms teko daug dirbti. Prostitutės taip pat turėjo laikytis apribojimo neturėti daugiau 20 klientų per naktį. Nes iki įvedant apribojimus esą būdavo ir 50 klientų per dieną aptarnaujančių plaštakių. Tačiau tokiais skaičiais ne daug kas linkęs tikėti, nes ne daug merginų mokėdavo iki tiek suskaičiuoti.“

Aukštesnės klasės merginos už vieną kartą imdavo 1 rublį. Už naktį – 3-5. Pačios brangiausios už naktį gaudavo ir 12-25 rublius. Vidutiniškai, prostitutės uždirbdavo apie 1000 rublių per mėnesį. Fabriko darbininko alga buvo 60 rublių. Mūsų laikais tai būtų apie 6 tūkstančių eurų.

Tris ketvirtadalius atlyginimo plaštakės atiduodavo viešnamio savininkei už mokesčius. Merginai likdavo 250 rublių. Prabangesnių viešnamių darbininkėms likdavo ir apie 600 rublių. Tai buvo išties nemaži pinigai, tačiau ir jų prostitutės nematydavo. Visą savo karališką uždarbį jos išleisdavo narkotikams, alkoholiui, vaistams, kosmetikai ir naujiems drabužiams.

Foto: Vida Press

SUTENERĖS - MOTERYS

Įdomu tai, kad to meto suteneriai buvo ne vyrai, bet vyresnio amžiaus moterys. Viešnamių savininkės verslą dažniausiai paveldėdavo iš giminaičių iš kartos į kartą. 30-60 metų vadinamosios „madam“ turėjo būti nepriekaištingos reputacijos. Prostitutė viešnamio savininke tapti negalėjo. Vilniuje beveik visi viešnamiai priklausė žydų šeimoms.

Įsivaizduokite, tais laikais su vežimaičiu damos suka ratus apie Vilniaus Rotušę. Taip atrodė rafinuotos sponsorių paieškos.

Prostitutės taip pat turėjo laikytis tam tikrų taisyklių. Viktorijos laikais užsienyje laisvo elgesio moterys klientus viliodavo subtiliai įteikdamos jiems specialias atvirutes su pakvietimu. Vilnietėms taip pat nebuvo leidžiama ieškoti klientų apsinuoginus ar kaip kitaip akivaizdžiai reklamuotis.

„Rusijos imperijos laikais save gerbiančios damos į miestą netgi nevažiuodavo vienos. Karietoje jas kažkas turėdavo lydėti – vyras, sesuo, motina, tarnaitė. Jei į miestą damą veža tik vežikas, vadinasi, ji ieško nuotykių. Įsivaizduokite, tais laikais su vežimaičiu damos suka ratus apie Vilniaus Rotušę. Taip atrodė rafinuotos sponsorių paieškos“, - pasakoja gidė.