Gydytojai onkologai jau seniai žino, kad gausus šių produktų vartojimas nėra sveika ir savo pacientams paprastai pataria jų vengti. Tačiau naujai paskelbta PSO informacija sukėlė sujudimą viešojoje erdvėje ir yra gyvai aptarinėjama.

Kalbamės su NVI Mokslinių tyrimų centro mokslo darbuotoja epidemiologe dr. Rūta Petrauskaite Everatt.

- Gerbiama daktare, ar PSO išplatinta informacija yra naujiena?

Jau kuris laikas mokslininkai tyrinėja, koks maistas gali apsaugoti nuo vėžio ir koks – padidinti vėžio riziką. Kadangi žmonių mitybos įpročiai labai įvairūs, tenka atlikti didelius mokslinius tyrimus, kuriuose dalyvautų kuo daugiau žmonių. Tiriamos ir sąsajos tarp mėsos vartojimo, mėsos paruošimo būdų ir vėžio rizikos.

Vienas iš didžiausių pasaulyje tyrimų mitybos ir vėžio tema yra Europos perspektyvinis vėžio ir mitybos tyrimas (EPIC). Jo metu mokslininkai ištyrė daugiau kaip 500 000 žmonių iš 10 Europos šalių mitybos įpročius ir jų sveikatą stebėjo daugelį metų tam, kad nustatytų, kas einant metams suserga ir kokiomis ligomis. Šiuo tyrimu buvo nustatyta, kad gausiai vartojantys raudoną mėsą asmenys, palyginti su mažai jos vartojančiais asmenimis, storosios žarnos vėžiu serga dažniau.

Kitą tyrimą, kuriuo buvo apibendrinti dešimties mokslinių tyrimų rezultatai, vykdę mokslininkai jau 2011 m. paskelbė, kad 100 g per dieną suvartojamos raudonos mėsos storosios žarnos vėžio riziką padidina 17%, o 50 g per dieną suvartojamos perdirbtos mėsos storosios žarnos vėžio riziką padidina 18%.

Lietuvoje buvo tyrinėtos sąsajos tarp mitybos ir skrandžio piktybinių navikų, rezultatai paskelbti dar 2005 m.
Šiuo tyrimu Kauno medicinos akademijos mokslininkai nustatė kad skrandžio vėžio rizika didėja dažnai valgant sūdytą mėsą ar sūdytus lašinius, rūkytus mėsos gaminius.

Šie ir kitose šalyse atliktų mokslinių tyrimų rezultatai atskleidžia, kad ilgalaikis ir gausus mėsos vartojimas nėra sveika.

2015 m. spalio mėn. Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinio vėžio tyrinėjimo centro (angl. International Agency for Research on Cancer – IARC) ekspertai išanalizavo ir apibendrino 800 mokslinių tyrimų duomenis, kuriais buvo tiriama, ar yra sąsajų tarp raudonos arba perdirbtos mėsos vartojimo ir piktybinių navikų.

Perdirbta mėsa buvo priskirta kancerogeniškų veiksnių grupei, kadangi yra pakankamai įrodymų, kad perdirbtos mėsos vartojimas sukelia storosios žarnos vėžį. Taip pat pažymėta, kad yra ryšys ir su skrandžio vėžiu. Raudona mėsa buvo priskirta tikriausiai kancerogeniškų veiksnių grupei, įrodymų dėl jos kenksmingumo yra, bet dar nepakanka.

- Priminkite, kokią mėsą vadiname raudona ir kokią – perdirbta?

Raudona mėsa vadinama visa šviežia, malta, šaldyta jautiena, kiauliena, ožkiena, arkliena ir aviena. Apdorota ar perdirbta mėsa – tai mėsos produktai, kurie buvo apdoroti sūdant, rūkant, fermentuojant ar dedant priedų (nitratų, nitritų, kitų konservantų ir pan.) tam, kad pagerėtų jų skonis bei kad jie ilgiau negestų. Tai – rūkytas kumpis, šoninė, rūkytos dešros, dešrelės, virtos dešros, dešrelės, dešrainiai, paštetai, mėsos konservai ir kt.

Tačiau nuo seno žinome, kad mėsoje yra žmogui reikalingų medžiagų – baltymų, mikroelementų. Be to, mūsų klimatinės juostos mitybos tradicija sunkiai įsivaizduojama be mėsos.

Dabartinės IARC rekomendacijose ne draudžiama valgyti mėsą, bet rekomenduojama riboti mėsos vartojimą. Kadangi raudonoje mėsoje yra ir biologiškai naudingų baltymų, vitamino B, geležies ir cinko, toliau yra būtini tiek tarptautinių, tiek nacionalinių institucijų vertinimai, koks turėtų būti balansas tarp rizikos ir naudos valgant raudoną ir perdirbtą mėsą.

Kol kas žmonėms, kurie valgo raudoną mėsą, Europos kodeksas prieš vėžį rekomenduoja neviršyti 500 g raudonos mėsos per savaitę, labai mažai arba visai nevartoti perdirbtos mėsos. Britų vėžio tyrimų draugija (Cancer Research UK) rekomenduoja neviršyti 70 g raudonos mėsos per dieną, vartoti daugiau daržovių vietoje mėsos, tarp jų ir pupelių bei kitų ankštinių.

- PSO rekomendacijose kalbama tik apie raudonos mėsos keliamą grėsmę žmogaus sveikatai. Kaip čia yra iš tiesų – ar pati raudona mėsa įvardyta kaip kancerogeniška, ar tos medžiagos, kurios naudojamos perdirbant mėsą?

Apdorojant raudoną mėsą, ją rūkant arba dedant priedų, gali susidaryti vėžį sukeliančių cheminių medžiagų, tokių kaip N-nitrozo-junginiai ir policikliniai aromatiniai angliavandeniliai. Manoma, kad būtent dėl nitratų ir nitritų buvimo apdorota mėsa labiau didina vėžio riziką, palyginti su raudona mėsa.

Taip pat kepant mėsą aukštoje temperatūroje – populiaru mėsą kepti ant grotelių – gali susidaryti kancerogenų, tokių kaip heterocikliniai aromatiniai aminai ir policikliniai aromatiniai angliavandeniliai.

Raudonoje ir apdorotoje (perdirbtoje) mėsoje yra raudonojo pigmento, vadinamo hemu. Hemas gali pažeisti storosios žarnos ląsteles, jis taip pat dalyvauja susidarant N-nitrozo-junginiams žarnyne, kurie didina vėžio atsiradimo riziką. Beveik visoje raudonoje ar apdorotoje mėsoje yra didesnis kiekis hemo nei baltoje mėsoje. Tai iš dalies gali paaiškinti, kodėl raudona ir apdoroda mėsa didina vėžio riziką, o balta mėsa – ne. Iki šiol nėra nustatyta, kad balta mėsa, pavyzdžiui, vištiena, didintų vėžio riziką.

- Kaip žmogui elgtis ir kokį maistą rinktis, kai autoritetingi pasaulio ekspertai įvardija kaip kancerogeną tokį įprastą maisto produktą kaip mėsa? Ne paslaptis, jog daugeliui iš mūsų valgiaraštis be mėsos tolygus badui…

Taip, nelengva keisti tradicinius mitybos įpročius. Tačiau yra žinoma, kad mitybos racionas, kuriame yra nedaug raudonos ir apdorotos mėsos, yra sveikesnis ir susijęs su mažesne storosios žarnos vėžio rizika. Reguliarus ir gausus raudonos ar perdirbtos mėsos valgymas ilgą laikotarpį nėra sveika, todėl rekomenduojama tokios mėsos valgyti mažiau, dalį jos pakeičiant ankštinėmis ir kitomis daržovėmis.

Apskritai dėl vieno kepsnio ar sumuštinio su dešra kartą kitą gal nevertėtų labai jaudintis, rizika dėl raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimo yra daug mažesnė nei dėl, pavyzdžiui, rūkymo.

Nepamirškime, kad siekiant sumažinti savo vėžio riziką, svarbus pakankamas įvairių vaisių ir daržovių vartojimas – bent 5 kartus per dieną (t.y. 400 g), taip pat gyvulinių riebalų ribojimas maiste, nerūkymas, alkoholio ribojimas, fizinis aktyvumas ir kt.