Per pietų pertrauką iš aplinkinių biurų pasipila ofisų mailius, prasiiria vienas kitas banginis. Žvilgčiodama į moterų aprangą, su nuostaba suprantu, kad dažnai vyresnės damos atrodo geriau. Porą dienų suku galvą, kaip taip gali būti, juk jaunos gazelės dar neturi nė lašo celiulito, jų oda lygi ir be tūkstančio puoselėjamųjų kremų, plaukai žvilga nepriklausomai nuo to, kiek valandų išmiegota naktį. Jos net nesuka galvos dėl permanentinio makiažo ar botokso, po galais, netgi kebabai jų rankose atrodo kietai, o ne apgailėtinai.
Ir vis dėlto. Kasdien sutinku dvidešimtkelių gražuolę, įlindusią į maišo tipo džemperį. Ir dar kitą, į darbą spaudžiančią su vos už save ne didesne kuprine, lyg nuolat ruoštųsi po darbo keliauti į festivalį. Kartais prasilenkiu su dailia trumpaplauke mergina, mėgstančia languotus marškinėlius ir džinsus, ją beveik kaskart palaikau vaikinu. Tuo pat metu matau, kaip kelios trisdešimtmetės, keturiasdešimtmetės žingsniuoja taip, lyg plauktų. Pagūglinus jų sukneles ir batelius, nerasi nieko apie paskutinės mados dizainerius, iš paklodėms skirto audinio siuvančius asketiškus, bet brangius kokonus, kaklai laisvi nuo eksperimentinių papuošalų, apie kuriuos, mokėdami ašarą spaudžiančią kainą, niekas nedrįsta pasakyti – na, bet čia tikrai ne Stephen Webster drąsi prabanga. Tai kaip joms pavyksta susirinkti tuos gerai atrodančios moters taškus, net jei akivaizdžiai matyti, kad aplink nešokinėja asmeniniai stilistai, plastikos chirurgai ir nėra jokio stebuklingo bankomato, besispjaudančio didelėmis sumomis?
Atsakymas paprastas – jos tiesiog nebesibaido savo moteriškumo. Elegantiškos suknelės ir bateliai, rankinės, skirtos ne tik krovinių transportavimui, detalės, kuriomis pabrėžiami privalumai, į aprangą grįžęs lašas romantikos, į šukuosenas – švelnios bangos ir saikas. Jos truputį primena mano mamos jaunystės fotografijų moteris, kurios sugebėdavo iš nieko susikurti eleganciją ir stiliaus klasiką net stovėdamos eilėse prie mėsos. Kai kurios paprastos moterys visais laikais žinojo kažin kokį slaptą moteriškumo kodą, kurį taikydamos atrodydavo puikiai nepriklausomai nuo figūros, lėšų, stiliaus ikonų užveistų must have daiktų sąrašų ar situacijos. Net troleibusu važiuoti mokėdavo taip, kad mirtinai pavydėdavai suknelės žiedų ar paprasto elegantiško laikroduko, į kurį žvilgčiojant skruostą uždengia daili garbana.
Prieš kelias savaites komandiruotėje sutikau keletą link keturiasdešimties artėjančių ir jį gerokai perkopusių lietuvių verslininkių – nors daugelis jų atrodė ne tokios madingos kaip jaunesnės lietuvės ar užsienietės kolegės, dalykiškai moterišku stiliaus pojūčiu šias gerokai lenkė.
„Aš visą gyvenimą stengiausi suspėti būti gera mama ir gera verslininke. Buvau stipri moteris, kuri neleidžia sau aukštakulnių – su jais nepatogu, tokia dalykiška, kad kelnės beveik priaugo man prie kojų. Vengiau ryškių spalvų, drabužių, kurie lamdosi, su suknelėmis jaučiausi pažeidžiama.
O paskui man suėjo penkiasdešimt, ir nežinau, kaip, bet staiga supratau, kad visą tą laiką pavydėjau moterims gražių suknelių, sijonų, batelių, pavydėjau, nes jos nebijojo savo moteriškumo“, – per vienus dalykinius pietus pasipasakojo verslininkė, kurios laimingas veidas kasdien šviesdavo ryškiau už jos sukneles.
Įšokus į aukštakulnius, jos veide neatsirasdavo kaltos išraiškos dėl to, kad iš vieno susitikimo į kitą nejuda šviesos greičiu, ta moteris jausdavosi patogiai tiek su suknele, tiek su džinsais, niekuomet neįlįsdavo į nutįsusį megztinį, nebėgiodavo su kosmetine į tualetą taisytis makiažo, bet kartais skirdavo laiko pasidažyti lūpas – atrodė, kad ji tiesiog mėgaujasi savo moteriškumu, yra jį prisijaukinusi. Ne, jos moteriškumas tikrai nepasireiškė lolitiškomis gėlytėmis margintomis palaidinėmis, tarpeklio gilumo iškirptėmis ar niekuomet nenusiaunamais aukštakulniais. Tiesiog ji atrodė kitaip, visiškai kitaip nei mus lydėjusi trisdešimt penkerių gidė visuomet į uodegą surištais plaukais, figūrą slepiančiais megztiniais ir sportbačiais, kiekvieną laisvą minutę besiknisanti šulinio gylio rankinėje ir kalbanti tai vienu, tai kitu mobiliuoju telefonu. Stebėjau jos kūno kalbą, rėkte rėkiančią: „Aš nemoku būti moterimi, aš noriu pasislėpti, bijau savęs“.
„Ir aš buvau tokia, kol supratau, kad nereikia nuo nieko slėptis, o gera apranga yra ne socialinis pareiškimas – tai tiesiog drabužiai, kurie padeda jaustis savimi“, – palingavo galvą toji savo moteriškumą atradusi verslininkė.
Tuo metu sugužėjome į naują salę, kurioje vyko naujas susitikimas, durys užsidarė ir likome akis į akį su dviem komunikacijos agentūros vadovėmis, ant kėdžių pasitupdžiusiomis vienodas „Louis Vuitton“ rankines. Panašiais akinių rėmeliais, beveik vienodais ryškiais lūpdažiais ir žinomų firmų „meniškais“ švarkais. Dvi protingos, gražios, savimi pasitikinčios moterys muistėsi tuose švarkuose kaip mokinukės. Jos irgi vėlavo atrasti save.
Grįžusi namo, išmečiau studijų laikų džinsus ir džemperį su ežiuku. Pamanykit, visą tą laiką maniau, kad taip rengdamasi atrodysiu jaunesnė, nors iš tikrųjų buvau peraugusi, savo moteriškumo prisibijanti paauglė.