„Šito M neimkite, jis pamažintas! Štai L, jums tiks, čia visi dydžiai mažesni“, – ištiesė pardavėja suknelę su akį rėžiančia „L“ žyme.
Nežinojau, ar džiaugtis dėl to, kad apie tuos pamažinimus sužinojau anksčiau nei įlindau į drabužį ir patyriau šoką, ar krimstis, kad oficialiai, pagal etiketę, jau nebeatitinku standarto. Morališkai ne itin patogu, kai tenka nešioti drabužį, kurio dydis neaiškus, o raidės ir skaičiai ant etikečių vis neatitinka tikrovės. Suprantama, kad kinų ir amerikiečių firmos į apimtis žiūri skirtingai, bet kai dydžiai skiriasi vos ne kiekvienoje parduotuvėje, galvoje suskamba pavojaus varpas – negi reikės įsiminti bent keliasdešimt skirtingų prekės ženklų dydžių variacijų?
„Vienoje parduotuvėje man tinka S, kitoje – M, o paltus iš trečios galiu matuotis tik L. Gal raidžių nepažįstu, ar ką?“ – piktinosi dydžių detektyvams gaišti laiko nemėgstanti draugė.
Tiek ji, tiek aš tą dydžių pasiutpolkės problemą sprendžiame kartais susiviliodamos pirkti internetu – išsimatuoji save nuo galvos iki kojų, pasitikrini skaičius lentelėje, ir ramiai lauki siuntinio.
Žinoma, neprašauni tik tuomet, kai išsirenki jau kažkieno patikrintą interneto parduotuvę, nes kitaip... iki dabar prisimenu ištįsusį draugės veidą, kai išpakavusi siuntinį, ištraukė suknelę – įsisprausti į ją būtų galėjusi tik perpjovusi save perpus.
„Moteriški M, L dydžiai (pamažinti vienu dydžiu), – rašoma interneto skelbime, siūlančiame pirkti moteriškus apatinius, sukneles ir panašias puošmenas. – Mes sąžiningi“.
Sąžiningiau būtų surašyti tuos tikruosius dydžius! Arba sugalvoti kitokią žymėjimo sistemą. O visų sąžiningiausia būtų nesakyti tų dydžių mūsų mamoms, kurioms jau gerokai per 50. Aš visai rimtai. Su savo lieknomis dukromis įžengusios į parduotuvę moterys, hormonų siautulio verčiamos papilnėti, ne tik greitai supranta, kad gražūs drabužiai skirti jaunoms. Brandžioms moterims dažnai siuvami klaikūs maišai, atrasti šį tą elegantiško, ne per atviro, spalvingo, bet skoningo – sunki misija. Dar sunkiau, kai ant pakabos surikiuoti tik drabužiai paauglišką figūrą išlaikiusioms ir figūrą seniai praradusioms.
„Koks jūsų dydis? 40? Ponia, imkite 42, jie truputį sumažinti, turėtų tikti“, – žvilgtelėjusi į viduržiemy į parduotuvę užsukusią paltu apsimuturiavusią mano mamą, nuosprendį skėlė pardavėja.
Paprastai 38 ar 40 dydį besirenkanti (ir vėl tie „pamažinimai“ ir „padidinimai“, susukantys galvas tiek, kad savo tikrojo dydžio jau nebežino) mama mandagiai padėkojo ir spruko. Negalėjo nė pagalvoti, kaip būtų pasijutusi, jei tas 42 jai būtų tikęs – pagal nerašytus gražių brandžių moterų standartus, jis skirtas gerokai platesnėms moterims. Užsiminusi, kad visada galima nukirpti etiketę, sulaukiau paskaitos: mieloji, aš sąžininga, man nepatinka taip žaisti, nenešioju net liekninančių apatinių, nes tai apgaudinėjimas! Betgi, prisiekiu savo vestuvine suknele, ar ne apgaudinėjimas žaisti dydžiais, užuot leidus moterims suprasti, kad kiekvienos centimetrai ir milimetrai unikalūs? Ne veltui siuvėja tiek tūpčioja primatuodama, o išmanesnė net turi lekalus pagal kiekvieno kliento apimtis.
Dydžių isterija verčia žaisti ir meluoti. Štai prieš du metus Didžiojoje Britanijoje apklausus 2000 moterų, paaiškėjo, kad du trečdaliai jų slepia savo tikrąjį svorį, vidutiniškai sumažindamos jį keturiais kilogramais. Savo svorį jos pagražina kalbėdamos su draugėmis, mylimaisiais ir net mamomis – nes jaučia gėdą dėl dydžio, ir gal dėl jį „pamiršta“. Nusipirkusios drabužių, net nuplėšia nuo jų etiketes su skaičiais! Apklaustoms britėms idealiausias dydis atrodo 10 (mūsiškis 38) – visai saikingas idealizmas.
Užtat man labai patinka racionaliosios dėvėtų drabužių parduotuvių moterys. Žvilgtelėjusios į bet kokių apimčių klientę, dažniausiai numoja ranka – dydis nieko nereiškia, juos „mažina“ ir „didina“, matuokitės, ponia, ir tik tada suprasite, ar jums tinka. Jų matavimosi kabinos mato tiek įvairiausių dydžių, poreikių ir įsitikinimų moterų, kad lieka viena – diplomatija ir nuoširdus palaikymas. „Tai jūs nesijaudinkit, čia iš Italijos atvežta, ten gi vien manekenės. Va, rytoj bus daugiau drabužių iš Anglijos, normalioms moterims“, – neseniai susikrimtusią klientę ramino žvitriaakė pardavėja.
Kai kurie drabužiai ten išvis be dydžių ir skaičių, įtariu, kartais pačios pardavėjos nukarpo jais žymėtas etiketes. S moterims nereikia tapti M, o M – L, ir taip toliau. Sumanu, ar ne?