„Nieko gero iš tokių dabartinės visuomenės verslo ir medijų suformuotų normų, kai seksas prilyginamas kavos išgėrimui, nekaltybės praradimas tapo visai nieko nereiškiančiu įvykiu, o žmogus, kuris ją saugo, lyg dinozauras.
Manau, tolerancija būtina. Jūsų nekaltybė - tai tik jūsų (ir gal dar jūsų mylimo žmogaus) reikalas... Norėjau pakalbėti ne apie tai. Gali būti, kad Jums tai nesvarbu ir tada nekreipkite į tai dėmesio.
Kodėl 34 metų vis dar nekalta... Galvoje kilo kelios mintys. Gal nerado sau skirtojo? Gal tie, kuriems galima būtų atiduoti save, per daug nesiveržė, nepasirodė verti? O gal nekaltybei ji suteikia labai didelę reikšmę?
Nekaltybė, jos atidavimas, pirmas kartas... Tai gali būti nuostabu, gražu, nežemiška ir stebuklinga, o gali būti ir paprasta, kartais kažkas nevykusio, liūdno, gali sukelti nusivylimą. Kiekvienas žmogus norėtų pirmo atvejo, bet... Daugeliui vis pasitaiko antras.
Kodėl taip? Kam nekaltybę saugoti? Ar verta išbandyti seksą?
Man pasisekė, aš tai jau žinau.
Manau, tam, kad būtum laimingas, reikia vienam kitą labai gerai pažinti. Pirmiausia - jo būdą, charakterį, suprasti, koks jo vidinis pasaulis, ką slepia nuo aplinkinių. Ar tam supratimui padeda seksas? Nelabai. Čia man puls priekaištauti visi kietieji vyrukai, ridens bačką ir aiškins, kad padeda... Deja, ne. Tikrai nepadeda ir pradiniame bendravimo etape seksas visai nebūtinas, o kartais apskritai trukdo.
Seksas yra tarsi atskira santykių dalis, jauniems žmonėms dažniausiai jo labai norisi ir dėl jo vyrai gali daug. Oi, kaip daug. Jie gali prikalbėti kupetas mielų žodžių, pripasakoti kalnus mielų istorijų. Jie moka sužavėti, užliūliuoti, užkariauti vien tam, kad pasiektų to, ko trokšta. Daugelis žmonių mano, kad to gyvenime pakanka, kad būtum laimingas...
Jei nori, kad būtų nuostabu, reikia vienas kitam atverti širdis ir parodyti savo sielos dalelę. Ir paprasčiausiai mylėti. Kai žmogus myli - jis gali neišmatuojamai daug, jo galia neribota. Jis gali būti kantrus, švelnus ir rūpestingas, jam nerūpi nereikšmingos smulkmenos, jis gali susitaikyti su įvairiais mylimosios bruožais, daug ką gali atleisti, daug ką išmokti. Dėl jos vyras gali pasikeisti...
Dabar taip neįprasta. Dabar pirmiausia lipame į lovą. Patiko, gera. Labai? Jei taip, garantuotas ir antras pasimatymas.
Dabar žmonės neatsiveria vienas kitam. Kartais net nežino, kad laimingiems santykiams tai būtina. Jie atveria partneriui savo pasaulio dureles į prieškambarį. Užeik, mielasis, gyvenk... Tik niekam nepatinka ilgai gyventi prieškambaryje.
Laimingi santykiai gali būti tik tada, kai mes atidarome tiek durų į savo pasaulį, kiek tik galime. Ir stengiamės užeiti į visas mylimosios pasaulio duris. Jų būna daug ir įvairių. Vienos būna atrakintos, kitos užrakintos, vienos matomos, kitos paslėptos nuo pašalinių akių...
Vienų žmonių pasauliai atvertomis durimis ir langais, kitų - užvertais... Vieni džiaugiasi praverdami duris, kiti ilgai svarsto ir praveria duris tik vos vos.
Gyvenime visur reikalingas saikas, blaivus protas ir... meilė. Nekaltybė ir seksas turėtų būti pasaulio viduje, ne prieškambaryje ir atiduoti ją reikia tik tam, kas vertas užeiti, kas pats nori atrakinti visas duris, o ne tik tą spintą, kurioje seksas...
Aišku, būna ir taip, kad mergina neturi mylimojo ir praveria savo pasaulio duris kitam. Bet ne visas duris, o tik į prieškambarį, na ir dar tą spintą. Kad nebūtų liūdna vienai. O pasaulis lieka užrakintas. Tokie žmonės nebus laimingi, nebent partneris nepatingės ir įdės tiek pastangų, kad pasauliai vienas kitam atsivertų iki galo ir sugebės pažadinti širdyje miegančią meilę.
Jeigu toks žadinimas tęsiasi metais, o meilė dar vis miega... Gal kartais verta netrukdyti miegoti, arba žadinti stipriau?
Visas duris atidaro meilė. Klausimas: „likti nekaltam, ar ne?“ yra neteisingas. Reikia klausti taip: „mylėti, ar ne?“
Mylėkim. Mylėkim ir mylėdami supraskim, kad meilė netaupoma. Jei tik turi ją, tą meilę, turį mylimą žmogų, tai džiaukis, tausok, laistyk kaip gėlę, saugok nuo vėjo, rūpinkis, kad žydėtų... Kai myli nekyla klausimas atsiduoti, ar ne.
Nekaltybė ir seksas patys savaime nėra tokie jau reikšmingi, kokiais juos dažniausiai norima parodyti. Esmė yra meilė. Ir nekaltybės klausimas būtų ne „prarasti, ar ne?“, „saugoti, ar ne?“, o „kur Tu mylimas žmogau, kuriam aš visa tai saugau?“
O kai tau dar tik 16 metų ir visos bendraklasės apsimeta, kad nekaltybę praradusios jau seniai, o vyresni berniukai atrodo labai gražūs, kieti kaip Bieberiai ir apsimeta, jog patyrę kaip Pirsai Brosnanai (kol neverkia gavę lupt )... Norisi nusižvengti, vaikai. Paauglystė labai sunkus metas.
Kai tau 16 metų ir nori sužinoti tiesą... Apsidairyk aplinkui, susirask žmogų, kuris bent dvigubai ar trigubai vyresnis, blaivas, baigęs mokslus, turi mylinčią antrą pusę, vaikus ir yra laimingas. Jo ir paklausk, kaip išties gyvenime reikia elgtis.
Kai kuriems paauglystė užsitęsia iki kokių 50 metų, kai kuriems išvis nesibaigia... Nebijokime būti atviri ir visgi išmintingai rinkimės tuos, kam atsiveriam. Ir mylėkim. Nebijokim mylėti.
Štai toks laimės receptas!“