Manote, tiek daug moterų bėgioja kvėpuodamos miesto dulkėmis, prakaituoja sporto klubuose ir perka „stebuklingus“ anticeliulitinius kremus vien dėl vyrų? Ne visai – būtent kitos moterys griežčiausiai vertina jų figūras, skrupulingiausiai ištyrinėja kiekvienos giminaitės, draugės, kolegės ar tiesiog praeivės celiulito plotelius. Būtent tobulų linijų moterys moka apsimestinai dejuoti dėl kiekvieno priaugto gramo ir priversti susigūžti tas, kurios dėl tobulybės aria kaip juodi jaučiai. Ir tik jos sugeba išvynioti tokį komplimentą, kad jį išgirdus, norisi paspardyti akmenį.
Gali būti mokslininkė ar prezidentė, gydytoja ar motina didvyrė, bet kitos moterys, kalbėdamos apie tavo pasiekimus, būtinai užsimins ir apie figūros trūkumus. Atrodo, jau išaugai ir mokyklos laikų patyčių kultūros, o širdį žeidžiančių pastabų vis tiek nemažėja. Štai kodėl, nors savo linijomis nesiskundžiu, vengiu palaikyti pokalbius apie svetimus celiulitus, ypač jei jie nurieda „kiek ji svorio priaugo, visai apsileidusi“, ar dar bjauresne kryptimi.
„Aš visą gyvenimą graužiausi dėl to, kad neturiu krūtinės“, – ištikus atvirumo valandėlei, prisipažino draugė.
Graužatis prasidėjo dar mokykloje, kai tą „trūkumą“ pastebėjo bendraklasės. Nors iš tiesų maža krūtinė jai netrukdė nei siekti karjeros, nei džiaugtis meile ir sukurti šeimą. Tik iš paauglystės laikų įsigraužusi gėda dar kartais išlenda.
„Aplink vien celiulitinės. Girdėjau, kad šiais laikais modelių agentūroms sunku rasti merginų be celiulito. Net paauglės jau turi! Sėdi prie savo kompiuterių, „čipsus“ tik valgo“, – nugirdau dviejų prie pensijos artėjančių, bet paaugliškai apsirengusių moteriškių pokalbį kavinėje.
Abi palingavo galvomis, rūškanais veidais siurbtelėjo šviežiai spaustų sulčių, parūkė ir pasidžiaugė, kad jų dukros celiulito neturi – ką jūs, tai būtų baisu! Tas pokalbis kavinėje man priminė miestelio, iš kurio esu kilusi, moterų pomėgį girtis savo dukromis. Savotiškas pasiekimas, jei tavo dukra – graži, išlaki ir be jokių figūros defektų. Tai, ką ji sugeba, ko pasiekė savo darbu, mokslu, kūrybingumu – tarsi papildomi pliusai prie grožio.
Gal dėl to ir į išleistuves daugelis merginų išsipusto kaip į vestuves, o klasės susitikimuose mėgsta liežuvauti apie tas, kurių grožis pasikeitė. Ir gal dėl to kai kurios vyresnės tetulės, žiūrinėdamos mano šeimos nuotraukų albumą, aptarinėja, kuri draugė, vyro dukterėčia ar šiaip pažįstama atrodo geriausiai. Arba nesustoja girtis, kurios iš jų sūnelių merginos figūra dailiausia, ir kad tiems, kurie merginų dar neturi, tiks tikrai ne bet kokia. Kai taip kalbama prie jaunų neapsiplunksnavusių vyrų, argi reikia stebėtis, jei ateityje jie taps bjauriais savo žmonų figūrų kritikais, patys save, žinoma, laikančiais tobulybėmis?
Jau kurį laiką bėgioju, stiprinu sveikatą ir gaminu laimės hormonus, ir štai ką pastebėjau: paprastai šviesiuoju paros metu populiariausiose vietose laksto moterys ir merginos tobulomis figūromis ir madingiausiomis sportinėmis aprangomis. Ir netgi joms kliūva nuo alų gurkšnojančių, ant suolelių ar upės pakrantėje sėdinčių, merginų. „Celiulitas matosi“. „Vos užpakalį paneša“. „Aš greičiau bėgu“. Och jūs, rupūžės, galvoju kartais, negi jūsų gyvenimas toks nykus, kad smagiausios temos – matuotis celiulitus?
Žinoma, standartinių tobulų formų nepasiekusios moterys, įlindusios į sportinę aprangą, tampa labai jautrios panašioms apkalboms, ir jų, bėgiojančių labiausiai numintomis vietomis laiku, kai daugiausia žiūrovų, pastebiu retai. Jos renkasi nuošalesnes vietas. Tik kam? Bėgti iš tiesų gali beveik visi, sportuojantis, judantis žmogus, nepaisant jo apimčių, yra gražus.
Nors tie gyvačių šnypštimą primenantys kritiški komentarai bent jau nuoširdūs. Kas kita – komplimentai, panašūs į rožes su aštriais besislepiančiais dygliais. „Kokia tu liekna, gal tau vyras valgyti neduoda?“ — pasiteirauja seniai matyta pažįstama, pamačiusi socialiniame tinkle mano nuotrauką.
„Jis tiesiog išmoko fotografuoti,“ – atkertu stebėdamasi, kaip galima taip sugadinti komplimentą, galų gale – kam jį tokį apskritai sakyti?
Yra tam tikra kategorija moterų, tykančių, kada kuri nors reprodukcijai tinkama kolegė ateis į darbą laisvesne palaidine, po bemiegės nakties ar picų vakarėlio, ir išspjaunančių komplimentą, kuriuo tarsi ir pagiria, tarsi ir leidžia suprasti, kad atrodai besilaukianti. Arba tiesiog, na, papilnėjusi. Beje, taip dažnai užklumpama ir tada, kai toji reprodukcijai tinkama kolegė sulieknėja ar šiaip ateina į darbą išsišiepusi – tai kategorijai moterų tuomet itin norisi įgelti. O koks širšėlynas užverda, kai akivaizdžiai suplonėji! Vienos pagirs ir pasidžiaugs, kitos rūgščiu veidu ištars kokią pastabą.
„Gal žinai, tavo bendradarbė tikriausiai krūtinę pasididino? Anksčiau tikrai tokia nebuvo. Nepastebėjai? Ar čia svorio tiesiog priaugo?“ – kartą prie manes prisvilo buvusi kolegė.
Išpūčiau akis: negi tikrai reikia sekti ir fiksuoti tokius dalykus, o paskui raportuoti liežuvautojų klanui? Negi gali to klausti apie menkai pažįstamą žmogų ir pagaliau – ką su tokia informacija daryti? Prisipažinsiu, kažin kokių bendradarbės krūtinės pokyčių nepastebėjau, ji man buvo tiesiog šauni darbuotoja ir šiaip geras žmogus. Tad tik numykiau kažką, kad nieko neįžvelgiau, veikiausiai pasivaideno.
Įdomiausia, kad nemažai vyrų nelabai nutuokia nei apie celiulitą, nei apie tobulus figūros centimetrus – jei moteris jiems patinka, to ir užtenka. Užtat kitos moterys kartais taip įsijaučia į savo figūros stebėjimą ir kitų moterų celiulito aptarinėjimą, kad tai tampa viena pagrindinių pokalbio su jomis temų.
„Baik kalbėti tarsi apie sveriamą parduodamą kiaulę,“ – nusijuokė draugė, kai kartą įsijaučiau skaičiuoti, kad per savaitę numečiau pusę kilogramo ir iki tobulybės trūksta pusantro kilogramo.
Ir iš tiesų – kai karštligiškai imi matuoti centimetrus, skaičiuoti kilogramus ir kituose įžvelgti būtent juos, pamažu tampi savo paties karikatūra.