Puikią pavasario dieną užbėgau į kavinę prie darbo ir, kol laukiau salotų, ne savo noru tapau vienos meilės dramos liudininke. Kavinė buvo pustuštė, prie baro prisėdo jos savininkas, vadybininkas ar panašaus rango vyrukas tokiu aptemptu megztuku, kad būtiniausiai matytųsi raumenys. Smalsiai žvilgtelėjo, kokį laikraštį skaitau, barmenui išklojo visą būsimos savaitės meniu, pasidalijo įspūdžiais apie tai, koks kaifas po sporto rūkyti automobilyje lyjant lietui ir klausant muzono.
Po tokios įžangos, gurkšnodamas ypatingą kavą ir garsiai padejavęs, kad reikia atsigauti po praėjusios nakties, kurią praleido su viena dama, išsitraukė telefoną ir pareiškė: „Ji man tokios poezijos prirašė! 42 žinutes".
Nieko nelaukęs, vyrukas pradėjo garsiai skaityti žinutę po žinutės. Pripažįstu, parašyta buvo gražiai: padėkota už puikų vakarą, gražų bendravimą, skanų šampaną, jaukumą, žinutės autorė džiaugėsi galimybę „pasijusti tikra moterimi". Tekstai liudijo, kad tai raštinga, tikrą simpatiją tam kavinės donžuanui jaučianti moteris. Tik, po galais, kodėl juos reikėjo skaityti garsiai, kad girdėtų ne tik barmenas, bet ir aš? Pamėginau įsivaizduoti tos moters veidą sužinojus, kad jos intymios, nuoširdžios žinutės skamba kavinėje, kur žmonės šlamščia dienos pietus. Ir tas džentelmenas, kuris leido jai pasijusti „tikra moterimi", cituoja jas į kairę ir dešinę, tarsi norėdamas pasigirti bičiuliams bei - likimo ironija - svetimoms moterims.
Toks asmeninių susirašinėjimų etiketo neišmanymas ne visiems daro įspūdį. Dar blogiau - ieškančias poros ir nuoširdžių santykių moteris priverčia nuogąstauti, ar ne geriau susitikti ir kalbėtis akis į akį, užuot susirašinėjus. „Niekada nesusirašinėju su mažai pažįstamais vyrais. Pirmiausia siūlau susitikti bent kelis kartus", - vieną iš sunkiai išmoktų gyvenimo pamokų išdavė į pasimatymus tebevaikštanti trisdešimtmetė.
Tokia taktika jai praverčia bandant nuspręsti, kiek rimti sparną rėžiančio vyro ketinimai. Tuo labiau, kad ne kartą įsitikino: aktyviai trumposiomis žinutėmis bombarduojantys gerbėjai dažnai būna vedę, plevėsos arba, atvirkščiai, bendrauti atpratę vienišiai. Dabar jauna moteris mano, kad rašyti daugybę žinučių patikusiam vyrui ar moteriai - paaugliškas elgesys, verčiau jau skambinti.
Nuot. Shutterstock
Rašyti lengviau nei sakyti į akis tiek komplimentus, tiek labai nemalonius dalykus. Viena draugė, save ir vyrą laikiusi subrendusiomis asmenybėmis, patyrė šoką, kai, išvykusi į komandiruotę, gavo jo trumpąją žinutę: „Nebemyliu tavęs. Noriu skirtis". Jie iš tiesų išsiskyrė, nors tokio akibrokšto ji taip ir nepamiršo.
Saugotis „žinučių donžuanų" patartų ir kita draugė, kurią buvusi meilė atakuoja ilgais romantiškais tekstais. „Galėtume būti kartu", - žada vyno ir ilgesio prisisiurbęs vyrukas, pasirodantis kaip tik tada, kai jaunos moters šeimą užklumpa gyvenimo sunkumai.
Pasiūlęs aukso kalnus daugybėje žinučių, tas buvęs išnyksta kaip dūmas, kol pasiūlymai dar nebuvo priimti pernelyg rimtai. Akis į akį jo drąsa išgaruoja. Suprantama - tai, ką lengva ranka pradedi rašyti kaip įsivaizduojamą dalyką, priartėjus prie realybės, gali išgąsdinti. Juk tektų prisiimti dalį atsakomybės už patikusios moters šeimos griuvimą.
Trumpųjų žinučių donžuanai gyvenime kartais būna tikri sukčiai. Vienai pažįstamai dėmesį tokiomis žinutėmis pradėjo rodyti gydytojas, tikrinęs sveikatą. Džiaugsmas dėl mandagaus, išsilavinusio, komplimentų negailinčio gerbėjo išblėso supratus, kad jo žinutės, o vėliau ir skambučiai - pernelyg reguliarūs. Rašyti ir skambinti šaunusis gydytojas galėdavo tik tam tikru nustatytu metu, nes trukdydavo ne budėjimai, o šeima. Pasipiktinusi dėl nuslėptos santuokos, draugė nutraukė susirašinėjimą. Ir sulaukė žinutės, kurioje buvo apgailestaujama, kad ji, graži ir išsilavinusi moteris, tokia nešiuolaikiška.
O ką manyti apie perspektyvų verslininką, kuris apkerėjo savo raštingumu gražius žodžius mėgstančią komunikacijos specialistę, ir ši atsipeikėjo ne tuomet, kai šis išskrido paslaptingų atostogų, bet tik tada, kai per jas neparašė nė vienos žinutės?
Išmaniosios technologijos puikiai tinka dar ir netikrų vilčių suteikimui. Pažįstu puikią jauną moterį, džiūstančią dėl kitoje šalyje dirbančio vyro, palaikančio jos iliuzijas gražiomis, bet retomis žinutėmis. „Tuoj pasimatysim, - rašo jis. - Pasiilgau". Visa bėda, kad pasimatymo tenka laukti mėnesį, kelis, kartais - pusmetį. Santykiai, galima sakyti, tęsiasi tik virtualiai, ir galima nujausti, kad moters vilčių objektas tokios situacijos keisti nesiruošia. Tą neįpareigojantį susirašinėjimą, retus dėmesio ženklus, ji laiko abipusio ryšio įrodymais.
Istorijų apie kartais parašančius, paskui dingstančius ir vėl žinutėmis atakuojančius gerbėjus - kalnai. Apie vaikinus, kurie ilgainiui ima bendrauti tik virtualiai. Apie mylimuosius, kuriems svarbius santykių reikalus aiškintis susėdus prie stalo pernelyg sunku („aš nepratęs savęs analizuoti", „man sunku kalbėti"). Apie amžinus gerbėjus, rašančius komplimentus, bet nedrįstančius žengti pirmojo žingsnio į pasimatymą. Apie vyrus, turinčius antrąsias puses, bet žaidžiančius dėl savivertės kilstelėjimo. Apie bendradarbius, rašančius dviprasmiškas žinutes po darbo, o darbo metu besielgiančius lyg niekur nieko. Žodžiu, paaugliško mygtukų maigymo nepagalvojus apie pasekmes pavyzdžių netrūksta. Kartais vienam iš susirašinėtojų tai baigiasi sutrypta širdimi.
„Būkite atsargios su tais vyrais, kurie rašo labai daug žinučių, - visai rimtai patarė ne kartą nukentėjusi pažįstama. - Geriau jau laukite vyrų, kurie visus svarbiausius dalykus sako žiūrėdami į akis".
Galbūt tai tikrai vertingas patarimas. Arba bent jau raginimas pamąstyti, kad lengva ranka surinktas tekstas gali turėti rimtų pasekmių to žmogaus, kuriam jis rašomas, gyvenimui.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (16)