Pyksitės, raudonuosite, kelsite nepatogumų pakvietusiems užkąsti draugams, prarasite romantiškas vakarienes, o jei šeimoje atsiras daugiau skirtingo maisto mėgėjų, kiekvienas valgymas taps fejerverkų šou.
Alyvuogės, pelėsiniai sūriai, jūros gėrybės, silpnai sūdyta lašiša, grybai, terijaki padažas, ėriena ir aviena, triušiena, ančiuviai, ananasai, šparagai, konservuoti kukurūzai, ikrai. Tai tik nedidelė dalis produktų, iš kurių galima paruošti karališkai gurmaniškų patiekalų, ir kurių nemėgsta mano vyras. Užtat jis dievina mano kotletus, kepsnius, pyragus ir sriubas. Išsidirbinėja? Būtų gerai – betgi pasisvečiavęs pas draugus ir iš mandagumo sukirtęs tailandietiškos sriubos dubenį, paskui pusdienį pildo skrandį virškinimą skatinančiomis piliulėmis.
– Kas čia? – paragavęs kiniškų makaronų su daržovėmis ir krevetėmis, įsmeigia akis į lėkštę mano mylimas.
Netrukus ant lėkštės krašto susirikiuoja kukli konservuotų kukurūzų ir krevečių krūvelė. Perveriu ją žvilgsniu – dar neatleidau už tai, kad Nicoje teko praleisti tiek progų sukirsti solidžią jūros gėrybių porciją dviem. Na, taip, būdavo ir mažesnių, vienam asmeniui skirtų, porcijų, bet kur gi ta romantika, kai kartu su brangiuoju šlerpi austres, gliaudai krevetes ir atvėrinėji moliuskus? Mūsų namuose, kai imuosi doroti šviežias virtas krevetes, vyras sulaiko kvėpavimą ir slepiasi už rūkyto kumpelio riekės. O kai giminaičiai pasiūlo paskanauti strutienos kepsnio, rūkytos bebro dešros ar japoniškos miso sriubos su šitaki grybais, būtinai parūpina ir sumuštinių ar kiaulienos kepsnių mano „tradiciniam“ brangiajam ir jo pasekėjams – tiesą sakant, beveik kiekvienoje mano giminaičių šeimoje vieni labiau žavisi maisto naujovėmis, o kiti prieš jas protestuoja.
– Kas čia taip smirdi? – nesusilaiko mano tradicinio maisto gerbėjas, nukėlęs keptuvės dangtį ir pauostęs menkių kepenėlių, terijaki padažo ir cukinijų pagardą makaronams, kurį gaminau norėdama nustebinti.
Nustebinau tik save – dvi dienas kirtau tą išskirtinį patiekalą, o brangusis kepė bulves ir buvo visiškai patenkintas tokiu maistu.
Kartais pykteliu dėl tokio skonių skirtumo, bet užtenka prisiminti porą pastarųjų vestuvių, kuriose teko dalyvauti, meniu, ir imu kikenti. Vasarą linksminomės iškilmingose vestuvėse dvare – alyvuogės, džiovinti pomidorai, išskirtiniai sūriai užkandžiams, kruopščiai apgalvoti patiekalai, primenantys meno kūrinius lėkštėse. Vestuvių svečiai skilo į dvi stovyklas – vieni elegantiškai gnaibė burnoje tirpstančius paštetus, pjaustė antieną su bruknėmis, ragavo lašišos tartarą ir kitus, reikia pripažinti, išmoningai paruoštus valgius, o kiti stebeilijosi į lėkštes, kraipė galvas ir ilgėjosi baltos mišrainės. Pasibaigus rimtajai degustacijai ir į salę pradėjus nešti paprastas salotas, kiaulių ausis ir panašius dalykus, abiejų priešingų stovyklų atstovai, pamiršę rangus ir įvaizdžius, susivienijo ir draugiškai puolė prie pažįstamų valgių.
Panašus nesusipratimas ištiko ir mano draugės būsimą vyrą, vienam iš pirmųjų pasimatymų pakvietusį ją į prabangų restoraną. Žvilgtelėjusi į lėkštėje patiestą jautienos karpačą, ji paraudonavo ir galiausiai prisipažino esanti „tradicinė lietuvė“, valganti keptą mėsą.
– Kavinėje visada užsisakau dvigubą espresą, bet negaliu jo pakęsti. Kodėl? Labai elegantiškai atrodo! – visai kitaip besielgianti pasakojo viena bendradarbė, įsigudrinusi vaizduoti maisto žinovę, bet paslapčia, jei tik pavyksta, tuos gurmaniškus patiekalus šveičianti į šiukšliadėžę – kai rafinuotas juos paruošęs ar užsakęs gerbėjas nemato.
Gurmaniški valgiai dažnokai nublanksta prieš tradicinius. Kartą aplaksčiau bent kelias ypatingus skanėstus tiekiančias parduotuves ir savo draugei surengiau karališkas vaišes: ančių kepenėlių paštetas su bruknių padažu, įdarytos migdolais alyvuogės, kepti artišokai, pelėsinis sūris ir prie jo priderintas išskirtinis vynas. Taip ir užtiko mus iš darbo grįžęs vyras, balkone besimėgaujančias vasaros vakaro vėsa, skanumynų kvapsniais ir pavydžiais praeivių žvilgsniais.
– Atleiskite, merginos, aš peralkęs ir, jums leidus, pasipjaustysiu kaimiško rūkyto kumpelio, – mandagiai atsisakęs vaišių, nutarė proletarišką valgį rinktis vyras.
Mandagiai šyptelėjome ir raustelėjome, nusprendusios išlaikyti rafinuotą įvaizdį kaimiško kumpio, šviežiai raugintų agurkų ir naminės duonos akivaizdoje. Laikėmės ne ilgiau nei penkias minutes.
– Mmm, kaip skanu! Tirpsta burnoje! – netruko prisipažinti draugė, kirsdama kaimiškas vaišes taip, kad net ausys linko.
Iki šiol juokiamės prisiminusios tas nelabai vykusias gurmaniškas vaišes, kritusias nelygioje kovoje prieš paprastą nuoširdų maistą. Bet mums dar nieko, mums neteko patirti nepatogumo, kokį patyrė šeima, surengusi savo pradinukui sūnui gimtadienį, prikepusi kalną pyragaičių su skysto šokolado įdaru ir mėtomis, ir supratusi, kad pusė vaikų kreivai žiūri į tokį derinį.
– O spragėsių neturite? – pasiteiravo drąsiausias iš mažųjų svečių, ir šeimininkams teko pripažinti, kad daugelio vaikų mitybos įpročiai – paprasti.
Kartais pasiduoti tenka ir po kulinarinių eksperimentų keliaujant. Jeigu šiuo metu kas nors pasiūlytų pasimėgauti čekų pasididžiavimu – džiūvėsėliais apvoliotu keptu sūriu, greičiausiai apsimesčiau, kad laikausi vandens ir grikių dietos. Kai kelionėje po Čekiją kartu su vyru ir broliu užsisakėme po nemenką porciją šio skanėsto ir netrukus supratome, kad tai – ypatingai neplautomis kojinėmis trenkiantis keptas sūris, riebus ir stringantis burnoje, šis patiekalas mūsų trijulei tapo vos ne keiksmažodžiu.
Kaip ir prancūzų vaišingumas: vienas draugiškas prancūzas, pakvietęs mudu su vyru pasivaišinti ant šviežios bandelės užteptu specialiu sūriu, man jau tiesiant ranką į sumuštinį, papasakojo to sūrio gaminimo būdą – visko jau nepamenu, bet didžiausią įspūdį padarė prakalba apie mažas kirmėlaites, išėdančias tame sūryje dailias skylutes ir darančias jį ypatingą. Teko sumurmėti kažką apie laktozės netoleravimą ir susitaikyti su tuo, kad besimezgantis draugystės siūlas nutrūko. O ką teko iškęsti, kai Turkijoje draugingas autobuso vairuotojas pasiūlė paragauti obuolio ir svarainio hibridą primenančio vaisiaus... Sutrauktais gomuriais ir susuktais skrandžiais mėginome šypsotis ir dėkoti, turkas patenkintas mus stebėjo. Džiaugiausi tik dėl to, kad šįkart mudviejų su vyru skoniai sutapo – vos sulaikydami juoką, vaišintojui nusisukus, sviedėme likusius vaisiaus gabaliukus į krūmus ir vėliau dar ilgai gaivinomės vandeniu.
Pripažįstu: mūsų šeimoje pasitaiko karų dėl kotletų ir krevečių, kartais nukabinu nosį, kai restorane vyras prakaituoja nerasdamas sau įprasto tradicinio maisto ar mandagiai pagiria mano kulinarinį eksperimentą, širdyje juo nesusižavėjęs. Ir vis dėlto, pietaujant su kotletams ištikimu vyru, labiausiai padeda humoro jausmas.