Jeigu bent kartą esate atsidavę akcijų paieškoms, neišvengiamai turėjote krautis lagaminą skrydžiui, kelionei automobiliu, traukiniu ar autobusu. Džiaugėtės sutaupę ir įsigiję pigią kelionę, bet nepagalvojote apie netaupomus nervus ir kardinaliai priešingų požiūrių susidūrimą. Brangios kelionės irgi ne išeitis, jei jas pirkdami, neįsigijote galimybės susikrauti dvigubo bagažo moteriškajai pusei.
Mes mėgstame keliauti. Kelionės automobiliu, skrydžiai – susiplanavus apgalvotą ar netikėtai surengus spontanišką kelionę apima jaudulys, bet priartėjus prie lagaminų pajuntame atsidūrę visiškai skirtingose padėtyse. Vyras išsitraukia savo didįjį lagaminą, iškilmingai į jį suguldo tvarkingai sulankstytus porą džinsų, sportines kelnes, keletą marškinėlių, marškinius iškilmingesnėms progoms, sutalpina megztinį, džemperį ir striukę visiems gyvenimo atvejams. Įsimeta sandalus ar šiltesnius batus priklausomai nuo metų laiko. Įbruka kuklią, net neišsipūtusią, kosmetinę. Rūpestingai paguldo meškerę, masalų dėžutę. Nustebęs pasižiūri – tiek dar liko vietos? Pažada priglausti vieną kitą mano daiktą, nes turiu kur kas mažesnį lagaminą.
O aš tuo metu... Na, bandau į tą akivaizdžiai per mažą lagaminą sugrūsti būtiniausius daiktus. Keli marškinėliai, kelios suknelės, keli megztiniai, džinsai, kelnės, striukė. Reikės bent kelių rūšių liemenėlių ir šalikėlių, dviejų kremų, dušo želė, papuošalų, kosmetikos priemonių ir vaistų pergrūstų kosmetinių, rankšluosčio; na, gerai, gal jie turės lygintuvą, pravers švarkas ir basutės...
– Ar tau tikrai reikia tiek batų? – įtariai klausia vyras, pastebėjęs, kaip įdedu ir išimu, įdedu ir išimu sandalus, sportinius batelius, aukštakulnius ir įsispiriamas gumines šlepetes kelionei į Turkiją.
– Bet čia... tik būtiniausi! – jau puolu į neviltį ir nutyliu, kad ketinau pasiimti dar ir „laivelius“, kurie tinka prie suknelės – ai, nesvarbu, ji, rodos, sveria per daug.
Pora batų keliauja į vyro lagaminą. Vėliau – dar ir džinsinis švarkas, viena iš kosmetinių, knyga, striukė – o iš mano lagamino vis tiek virsta nesibaigiantis kalnas būtiniausių drabužių. O dar nė nepriėjau prie megztinių!
Bandau mąstyti logiškai, kai ko atsisakyti, kai ką perdėlioti, bet vis tiek galvoje netelpa, kaip kurorte daugiau nei savaitę rodysiuosi vilkėdama ta pačia suknele ir megztiniu. Kur dingo tie laikai, kai keliaudavome tik su kuprinaitėmis ant pečių ir smagiai nusiprausdavome upelyje, nesukdami galvos dėl muilo?
– Tos knygos per sunkios, – geraširdiškai primena vyras.
Jis pats kasa sau duobę! Išmečiau iš lagamino vieną iš megztinių, suknelę, kelnes, susiaurinau kojinių ir džemperių asortimentą, knygos – tai viskas, kas man liko! Bet oro uoste, žinoma, niekas nekreipia dėmesio į lagaminų krovimo dramas, skaudama širdimi ieškau plonesnių ir lengvesnių knygų. Ačiū jums, skrydžių bendrovės, kad per atostogas skaitysiu Albert Camus „Marą“ – knyga lengvesnė už ankstesnę pasirinktą. Žinoma, gera, bet šįkart renkantis daugiausia teko galvoti apie svorį.
Antrą valandą nakties – skrydis jau vienuoliktą ryto – aš pasišiaušusi iš pykčio, abu spėjome apsisvaidyti nelogiškomis pastabomis, iš mano lagamino į vyro migravo daugybė daiktų. Bet mums dar nieko, atsikėlę skaudančiomis nuo nemigos galvomis atgaiviname humoro jausmą. Užtat oro uoste matome, kaip pora įraudusi barasi, kaip atidaromi lagaminai ir į šiukšliadėžę keliauja kažkokie daiktai, kaip dailius banko tarnautojus primenantys vyras ir moteris šnypščia vienas ant kito. Šalia pravirksta vaikas, dar vieno besilaukianti mama ir savo, žmonos bei sūnaus lagaminus stumiantis vyras nebeturi jėgų jo raminti. Paskutinę akimirką jie bando persipakuoti, vaikas reikalauja kažkokio meškiuko, šis – lagamine, tėvų rankos užimtos, žvilgsniai nelaimingi.
Pastebiu, kad lagaminai pykdo ne tik vyrus ir moteris, bet ir geriausias kartu iškeliavusias drauges. Trys solidaus amžiaus damos skrenda kartu su dideliais kaip namas lagaminais, staiga ima raginti viena kitą paskubėti – lagaminai sunkūs, atsitrenkia į jų šonus, taikosi užvažiuoti ant kojų, taigi moteriškės ima kelti balsus.
Bet grįžkime prie vyrų ir moterų.
– Tai tu palikai namie?! – nugirstu po savo milžinišką rankinę besirausiančios merginos tobulai siaurais džinsais falcetą, jos vaikinas piktai atstato smakrą, apžėlusį madinga barzdele.
Neseniai mano draugė grįžo iš Prancūzijos, į kurią skrido kartu su tėvais. „– Kaip kelionė? – paklausta ilgokai mąstė. – Žinai, aš juos norėjau išsivežti, pavyko. Bet daugiau kartu keliauti nenorėčiau. Kurį laiką“.
Atsidususi papasakojo, kaip teko iškęsti mamos klausimus, ar ten bus ne per šalta, ne per karšta, atkalbėti sukišti į lagaminą pūkinę striukę – Prancūzija juk ne Norvegija, net ir rugsėjį. Dar – įtikinti tėtį nesivežti kalnų batų ir rūkytos lietuviškos dešros rinkės. Paskui – įkalbėti jį priimti keletą mamos daiktų, abu sutaikyti, paskui vėl susipykti visiems, ir panašiai. O kelionė atgal – daugiau nei dera sveriantis lagaminas dėl godulio vynui, bandymai jį perkrauti ir perrėkti vienam kitą...
Išklausiusi tą istoriją baisiausiai nuraustu – juk tai aš Turkijoje prisipirkau tiek skanumynų, kad teko pirkti jiems atskirą krepšį, sugrūdau į lagaminą net šviežutėlę granatą ir keletą citrinų lauktuvėms. Jau nekalbant apie tai, kad pusė drabužių, atkeliavę lagamine iš Lietuvos, buvo baisiausiai susiglamžę, o už lyginimo paslaugas viešbutyje plėšė kaip už neprastus pietus.
– Išmesiu tą granatą, jau ir taip viršijame leistiną svorį! Ir citrinas – negi Lietuvoje jų nėra? – kasydamasis pakaušį, neišsprendžiamą dilemą sprendė vyras.
– Nedrįsk! Tokių tikrai nėra, pats žinai!
Sušilę, šiaip ne taip paskirstę svorius, apsivilkę kiek galėdami daugiau sunkių drabužių, viešbučio vestibiulyje sutikome pagyvenusią porą, su kuria maloniai pabendraudavome per vakarienę. Moteris, mėgusi nešioti dailias sukneles ir oriai įsikibdavusi vyrui į parankę, ant jo šnypštė ir lakstė pirmyn atgal, mėgindama surasti žmonių, kurie priimtų į savo lagaminą dalį jos lauktuvių.
– Gal tau reikėjo palikti savo akmenis ir kriaukles?.. – išsižiojo teisuolio akiniais pasipuošęs jos vyras.
Jei būtų galima žudyti žvilgsniu, žmona jį tikrai būtų nukepusi. Laimei, atsirado pora jaunuolių, iš tų, kurie vis dar keliauja su kuprinaitėmis ir netgi jose pasilieka tuščios vietos. Važiuodami autobusu į oro uostą, abu pagyvenę sutuoktiniai jau pliurpė apie aplankytas žymias vietas ir skaudančias kojas.
Bet vis tiek, žiūrėdama į grįžtančias poras, oro uoste karštligiškai perkraunančias lagaminus, besiriejančias, tramdančias verkiančius vaikus, aš linkusi manyti, kad tuos lagaminus kraunantis įmanoma grėsmingai priartėti prie skyrybų ribos.