Kaip tik tada, kai suplanuojame ką nors malonaus, sulaukiame skambučių iš paskutinę minutę nakvynės, draugijos ir maisto ieškančių svečių. Praveriame savo duris visiems, bet kai kurie svečiavimąsi supranta kaip bajoro apsilankymą vasalų žemėse.
„Jūs Vilniuje? Mano lėktuvas pavėlavo, važiuoju į stotį, bet autobusų į Aldutiškes nebėra – vis tiek važiuoju, jei nebus, gal priimtumėt pernakvoti?“ – išgirstame tetos balsą atsiliepę telefonu lygiai aštuntą vakaro, žengdami per slenkstį su karštomis spurgomis po pažasčiai ir vyno buteliu po kita į tris savaites planuotą pasisėdėjimą.
Tenka apsisukti, šviesos greičiu nuspardyti nuo tako šiukšles, suslėpti džiūstančias kelnaites ir ant kėdžių „prigulusius“ marškinius, braukti trupinius nuo stalo, traukiant patalynę nuo aukščiausios lentynos griūti ir susitrenkti kokią svarbią kūno dalį, ruošti arbatą ir atskaičiuoti trylika lauktuvėms skirtų spurgų. Skaičius tereikš protestą.
Pusvalandį, beveik valandą vėluojame į draugų vakarėlį, kur geriamas vynas ir dalijamasi įspūdžiais iš kelionės po Ameriką. Užtat ant mūsų sofos jau pūpso mano teta, kurią su visais lagaminais parsigabenome iš stoties. Skrydis iš Anglijos užtruko, nakvoti stotyje, kai lauke minus dvidešimt, ji nenorėjo, įspėti apie galimą viešnagę iš anksto – irgi.
„Gal uždarykite langą? Šalta“, – šiek tiek suraukia nosį ji.
Ir mes susiraukiame, kai grįžtame pasisvečiavę, parduotuvės nebedirba – ieškome tetai varškės sūrio degalinėje, o randame tik sausainių ir jogurto. Sniegas dosniai byra už apykaklės, grįžę namo pamatome, kad teta paliko vonioje įjungtą šviesą. Ir vos sušylame, įsisukę į antklodę, žadintuvas kitame kambaryje užgroja Europos Sąjungos himną – į Aldutiškes būtina važiuoti pirmuoju autobusu. Penktą ryto.
Ši viešnia – tik viena iš daugelio „specialių poreikių“ svečių, kuriai mūsų butas atstoja „nakvynė ir pusryčiai“ tipo poilsio vietą. Kiti giminaičiai ir draugai mus renkasi kaip viešbutį kelioms dienoms su nemokamomis ekskursijomis ir linksmybėmis, restoraną, linkusį pildyti įvairiausias užgaidas. Užeina inteligentų, radusių čia biblioteką – knygas mes įsigijome tik tam, kad jos iškeliautų į kitus namus ir paklydusios negrįžtų. Į duris paskambina ir pamiršusių šalikus, kepures, pirštines piliečių, vyno baro ieškotojų. Ir niekada negrąžinamų skėčių sandėlio lankytojų.
„Rytoj parskrendu, reikės kažkur pernakvoti. O ar galėsit mane iš oro uosto paimti?“ – sulaukiu draugės žinutės kaip tik tuomet, kai pjaustau morkas baltai mišrainei.
Buvome ir pamiršę, kiek daug turime draugų ir kokį mažą butą. Rytoj į jį sugužės keliolika žmonių, bent trys liks nakvoti – iš kur iškasti papildomą lovą?
Rytojaus rytą mes iš kitos supratingos poros jau pasiskolinę pripučiamą čiužinį ir miegmaišį. Dar kitą rytą, pažvelgę pro mūsų buto langą į virtuvę, užtiktumėte mus per anksti atsikėlusius, jau sulaksčiusius į autobusų stotį ir atiduoti čiužinį su miegmaišiu. Jų savininkams paskambino iš Norvegijos sumanęs grįžti ir tarpinės stotelės ieškantis dėdė.
„Ar turi miežinių kruopų? Lukutis nori košės“, – tai draugai su poreikių turinčiu vaiku, apie tuos poreikius juk nebūtina įspėti iš anksto.
Pusė kavos puodelio lieka neišgerta, nes vyksta spintelių revizija. Miežių kruopų nėra, apskritai jokių kruopų – verdu makaronų sriubą ir išgirstu apie kitus specialiuosius svečių poreikius: miesto eglė, „Akropolis“, čiuožykla. Ir dar šaukštelį medaus vietoje cukraus.
Kartais, tiesa, ir patys pasikviečiame svečių, apie kurių specialių poreikių mastą nenutuokėme. Čia dažna šeimininkų, kurie vis dar mano, jog svečiai yra gana panašūs vieni į kitus, klaida.
„Jūs nevalgot kiaušinių ir pieno produktų?“ – susigriebiu, vyrui jau ruošiantis maišyti tešlą spurgoms.
„Ne, bet galite vietoje kiaušinių įmaišyti macų miltų, labai tinka moterims ir vyrams visose sferose ir suriša kaip kiaušiniai. O dar galima perpus kvietinių ir...“ – prasideda paskaita, o vyras tik skėsteli rankomis – tokiems eksperimentams reikėjo atsakingai pasiruošti iš anksto.
Ir vis dėlto spurgos be kiaušinių išvirtos, nervinis rankų drebulys nuslopęs, nes svečiai kerta abiem žandais – kaip ir vegetarišką troškinį, kuriam pupeles mirkiau triskart. Čia vis tiek buvo lengviau, negu ruošti vaišes keliolikai žmonių, iš kurių du vegetarai, vienas alergiškas majonezui, kitas nemėgsta burokėlių, dar vienas – pomidorų, o du vaikai apskritai valgo tik saldainius.
Suprantama, atėję pasisvečiuoti žmonės neturi kentėti, kaip kartą teko man, srėbusiai pas draugę šaltibarščius su pienu ir vandeniu. Tik pageidautina jausti ribas, mandagumo ir žmogiškumo principus. Mat pasitaiko svečių, besiveržiančių pusiaunaktį paliūdėti prie vyno taurės, pageidaujančių įjungti arba išjungti televizorių, reikalaujančių peržiūrėti šeimos albumus, kurių tu nė neturi, leidžiančių vaikams traukyti komodos stalčius, iškasti pasodintus ridikėlius ir prašančių suslėpti papuošalus nuo naktinio stalelio, kad jie nepasiektų. Svečių, kuriems neįtinka tam tikro dydžio ir piešinio šlepetės, kambario temperatūra, iš radijo sklindanti muzika, atidaryti ar uždaryti langai.
Būna svečių, kuriems iš anksto pagamini pusryčius, o jie, tau išėjus, vis tiek užsisako picą. Arba atsigabena į svečius nekviestą katiną, kuris būtinai liks nakvoti. Dar įdomiau, kai, pradarę duris, pamatome svečią su antrąja puse ar giminaičiu, kurio „nebuvo kur palikti“.
Kartais svajojame penktadienio vakarą užgriūti savo svečius jų pačių namuose ir iškrėsti jiems viską, ką patyrėme patys. Bet vietoje to tikiname šeimininkus, kad esame pratę vaikščioti po namus be šlepečių, kojos mums nešąla, kramtome vegetarų virtas kruopas – negirdėtas dalykas, kad jie ruoštų mėsą mėsėdžiams. Kartais, pakviesti išgerti arbatos, taisome kompiuterius, sukiojame mirksinčias lemputes, ištaisome gramatines klaidas svarbiuose prašymuose. Mus galima priversti žiūrėti tūkstantį kelionių nuotraukų ir alkanus pavaišinti arbata, kurią patys dovanojome užpernai.
Po galais, mandagumas visada atsisuka prieš nereikliuosius svečius. O kai kurie „specialių poreikių“ turintys svečiai šią net bajorams tinkamą privilegiją galėtų rimčiau apmąstyti.
Ak, tiesa. Jūs dar stebitės, kodėl vilniečiai penktadieniais kaip akis išdegę lekia iš miesto?