Sakoma, jog kai žmogui pateiki klausimą, pirmiausia pamėgink sąžiningai į jį atsakyti pats. Taigi atsakau - su savo patirtimi ir gyvenimo būdu bei šeiminiu statusu kažin ar galėčiau ir norėčiau gyventi viešbutyje. Greičiausiai, dar nesu tiek patobulėjusi ir nušvitusi, jog sugebėčiau gyventi be mielų smulkmenų (labai tinkamas žodis šiuo atveju), kurios mane supa.

Turiu prisipažinti - esu prieraiši. Ir laimę suvokiu paprastai, turbūt, kaip daugelis: „Esu sveika, mylima, mano brangūs žmonės sveiki, stogą virš galvos turiu, dar galiu dirbti ir uždirbti. Ko daugiau reikia?".
Taip, stogu žmonės vadina namus. Tačiau ar be namų jaustumėmės mažiau laimingi? O be šeimos? Ta laimės sąvoka tokia slidi.

Tačiau grįžkime prie namų. Namai - ne sienos, namai yra atmosfera, emocija, saugumas ir pastovumas, ten, kur mūsų laukia, kur norime grįžti, kur patys norime laukti. Namų jausmą sukuria žmonės. Tačiau jei gyveni aktyviai, jei esi vienas, gal to namų jausmo visai nesiilgi? Gal namai gali būti bet kur? Galbūt dėl to renkiesi tai, kas mažiausiai primintų, kad esi vienas?

Manau, kad tai nebe aukščiausia forma - sugebėti gyventi vienam, gerai jaustis bet kur, neprisirišti prie daiktų, gyvenamosios vietos, o gal net ir žmonių. Standartiškai ir įprastai mąstančiam žmogui gali būti keista, kai jaunos šeimos dabar renčia vienkiemiuose molines ir šiaudines trobas - tai atrodo kažkoks nukrypimas nuo normos. Lygiai taip pat daugeliui gali atrodyti ir žmogaus pasirinkimas gyventi viešbutyje.

Todėl buvo įdomu pakalbinti 30-metį vyrą kaunietį Eimantą Navikauską, baro „G-loft", restoranų „Take Way", kokteilių baro „Groovy" ir naktinio klubo „Chaos" bendrasavininkį, nusprendusį įsikurti viešbutyje.

- Kiek laiko jau gyvenate viešbutyje?

- Viešbučiuose (šypteli). Iš viso - apie pusę metų: prieš tai kelis mėnesius gyvenau kitame viešbutyje.

- Gyvenote tėvų name, paskui išėjote gyventi atskirai, nuomavotės namą, keletą butų, o dabar apsigyvenote viešbutyje. Kuris etapas geriausias?

- Dabartinis! Neabejotinai gyvenu geriausią laiką, nes turiu, su kuo palyginti ir atrandu privalumų. Pirma, nereikia rūpintis buitimi - kambarių tvarkymu, patalyne, rankšluosčiais. Antra, nereikia gaišti laiko maisto gamybai - apačioje yra restoranas.
Trečia, gyvenu viešbutyje Kauno centre, paprasčiau pasiekti man reikalingas vietas, kurios yra Senamiestyje. Be to, viešbutyje yra ir sporto salė, ir uždara automobilių stovėjimo aikštelė. Pagaliau - administratoriai, kurie gali padėti išspręsti problemas, jeigu tokių kyla, ar ką nors tau perduoti - siuntinį, žinutę.

- Greičiausiai ir saugumo aspektas - ne paskutinis kriterijus.

- Taip, viešbutyje jautiesi saugus, niekuo nereikia rūpintis.

- Kaip reagavo jūsų draugai bei kolegos, kai sužinojo, jog išsikraustei iš buto į viešbutį? Pavydi ar vadina bepročiu?

- Sako, kad aš nenormalus, išprotėjęs (juokiasi). Bet pažiūrėkime iš kitos pusės: namuose būnu labai mažai, esu itin užimtas dabartiniais projektais bei naujomis idėjomis. O kai nebūni namuose, tai tie namai tampa kaip ir nebereikalingi, nėra poreikio sukti lizdą, kurti jo jaukumą, puoselėti. Todėl gyvenimas viešbutyje yra natūrali mano gyvenimo būdo pasekmė.

Kai esu tik svečias, kai grįžtu tik išmiegoti, pailsėti, viešbutis yra patogiausias tokiam gyvenimui. Jis išvaduoja nuo rūpinimosi buitimi, kuriai laiko neturiu ir nenoriu ieškoti (šypteli).

- Kaip verslininkas, greičiausiai paskaičiavote, kad gyventi viešbutyje apsimoka labiau nei nuomotis butą.

- Taip, be abejo. Jei nuomočiausi, reikėtų ir kambarių tvarkytojos, nes neturiu laiko buičiai. Tai išeitų tikrai brangiau kokiais 400-500 litų. O dabar viskuo pasirūpinta. Kiek konkrečiai moku už mėnesį nenorėčiau sakyti, nes tai viešbučio ir mano sutartis (viešbučio kambario nuoma mėnesiui apie 1500 Lt. - Red.). Esmė ta, kad tokiu savo sprendimu aš džiaugiuosi. Ryte užsisakau košės į kambarį ar nusileidžiu į restoraną papusryčiauti, galiu bet kada sportuoti, patalyne visuomet pasirūpinta - tai idealu tokiam užimtam žmogui, kaip aš.

- O kaip atėjo mintis apsigyventi viešbutyje?

- Gal iš mano individualizmo ir nuolatinio ieškojimo. Kur tik begyvenau, vis kas nors kliūdavo. Name - negerai, šalia miesto - negerai, centre moderniame bute - irgi negerai. Tada pradedi galvoti: kodėl? Ir suvoki, kad esmė yra buitis, kuri neišvengiama, tačiau užknisa. Negali tada koncentruotis į darbą, į veiklą, į savo tikslus, privalai išbarstyti save tiems dalykams, kurie tavo gyvenimą daro patogesnį. Viešbutis man yra ideliausias variantas.

- Kaip atrodo jūsų diena?

- Grįžtu vėlai, vidurnaktį, einu miegoti apie 2 nakties. Keliuosi apie 6-6.30. Labai retais atvejais, kai užsibūnu naktiniame klube ir grįžtu apie 3-4 valandą ryto, leidžiu sau pamiegoti iki 10-tos valandos.  

Ką veikiu, grįžęs vidurnaktį? Įsijungiu kompą, peržiūriu meilus, žodžiu, atlieku tuos darbus, kuriems per dieną neradau laiko arba kuriems reikia susikaupimo, pagalvojimo. Pavyzdžiui, atidžiai parašyti laišką. Žodžiu, gyvenimo režimas iš tiesų yra intensyvus.

- Jūsų pasirinkimas yra tikra rakštis į lietuvio, siekiančio apsirūpinti gyvenamuoju būstu, komfortą. Statistinis lietuvis nori turėti savo būstą, mokėti 20 metų paskolą bankui, kad pensijoje turėtų namus, kuriuos paliktų vaikams.

- Turiu tokių pažįstamų, kurie gyvena paskoliniuose būstuose. Ir, žinote, nematau ten jokių privalumų. Esu jaunas, mano poreikiai ir vertybės keičiasi, keičiuosi ir aš pats, todėl atrodo gana neatsakinga nulemti savo likimą visam gyvenimui - prisirišti prie vienos gyvenamosios vietos. Nekilnojamasis būstas - ne automobilis, kurį gali greičiau parduoti, jei nusprendi keisti. Na, štai, nusiperki būstą už 300 tūkstančių ar pusę milijono ir drebi, kad jis tau nenuvertėtų, kad bet kada jį parduotum pelningai. Juk kas gali garantuoti, kad po kelerių metų tu vis dar norėsi gyventi tame būste? Gal nepatiks vieta, kaimynai ar plotas. Niekada nežinai, kol pradedi gyventi. Jei žmogus nuolat juda, tobulėja, vystosi, tai keičiasi ir visa kita.

- Jūs gyvenimą viešbutyje pasirinkote, labai gerai save pažinodamas - kad nesate labai pastovus, kad reikia nuolatinio judesio, naujovių, įspūdžių?

- Taip. Taisyklė „nieko nėra pastoviau už nepastovumą" mano atveju puikiai galioja. Pokyčiai gali įvykti net ir kas mėnesį, o kau jau kalbėti apie planuojamus dešimtmečius. Tiesiog mano gyvenimo filosofija nėra sėsli. Gyvybę bei veržlumą skleidžia srauni upė, o ne sergantis apmusijęs prūdas.

- Galiu įtarti, jog per tuos tris mėnesius viešbutyje pakeitėte kelis kambarius.

- Ne kelis - vieną! (Juokiasi). Pagyvenau ir nusprendžiau, jog man nepatinka ta pusė, paprašiau kambario kitoje. Kol kas tenkina.

Man patinka viešbutyje gyventi. Nesaisto jokie įsipareigojimai, galiu bet kada išsikelti ir nereikės rūpintis, ką daryti su būstu. Galiu išvykti ilgesniam laikui į užsienį, vėl grįžti. Gyvenimas viešbutyje man suteikia judėjimo ir sprendimų laisvę. O man jos reikia, nes noriu daug ką dar nuveikti, o ne tupėti namuose ir džiaugtis, štai ką aš turiu.

Pastebėjau, jog daugelis lietuvių didžiuojasi namais, jiems tarnauja, aria savaitgaliais prie želdinių, sodų, daržų. Nieko nesakau, jeigu tai jiems teikia malonumo. Tačiau, kai tarnauja namams, kai parduotos ne tik vasaros, tai kažin ar labai mieli tada namai būna. Gal tik satisfakcija ištinka tuomet, kai kaimynai ar giminės pareiškia: „Kaip pas jus gražu ir jauku!". Tačiau niekas nežino, kokia kaina tas jaukumas sukurtas.

O aš geriau pabūsiu su draugais, dar kokį verslo planą pradėsiu įgyvendinti nei tupinėsiu aplink namus. Ne žmogus turi tarnauti namui, o namas - jam.

- Žodžiu, paneigiate stereotipą „Mano namai - mano tvirtovė, mano vidinis aš". Tai jokių asmeninių mielų smulkmenų pas jus viešbutyje nepamatysi? Pavyzdžiui, mergina atėjusi nieko apie jus pikantiško nesužinotų, nes gyvenamoji erdvė neatspindi itin asmeniškų dalykų?

- O man to ir nereikia. Mergina tegu ne iš sienų ir nuotraukų sprendžia apie mane ir mano būdą, o bendraudama su manimi, stebėdama mano veiklą. Jeigu tų asmeninių daiktų aš pats nepasiilgstu, kodėl ji turėtų?

- Jeigu jau apie merginas kalba pasisuko, kaip jos reaguoja, kai sužino, kur gyvenate?

- Jei pasakysiu merginai „Važiuojam į viešbutį", tai ir į snukį galiu gauti (juokiasi). Tikrai pagalvos: kuo jis mane laiko?  Pagaliau viešbutis nesuteikia tokio privatumo, kaip butas. Jeigu gyveni daugiabutyje, būna kaimynų, kurie viską seka, viskuo domisi. Viešbučio „akys" yra administratoriai, fiksuojantys, kada atėjai, kada išeini, kada grįžti. Tai galbūt vienintelis minusas. Aišku, galima palyginti su prabangiais namais ar butais, kuriuos saugo apsauga - ten to privatumo irgi bus minimaliai.

Tačiau vis tiek kaifuoju nuo žinojimo ir pasirinkimo laisvės - kad bet kada galiu susirinkti daiktus ir išeiti. Esu laisvas.

Nedaug pažįstu žmonių, kurie turėtų tokią laisvę elgtis taip, kaip jiems patogu, kaip jie nori. Dauguma gyvena ir mąsto standartiškai, laikydamisi tam tikrų normų. Kai pasakau, jog gyvenu viešbutyje, daugelis nusistebi, klausinėja, kodėl man nereikia namų.

Tačiau toks jau esu: visą laiką darydavau tai, ką noriu, nesistengdavau vadovautis stereotipais, kuriuos nustato visuomenė.

- Patikslinu: kad norite daryti tai, kas gerai ir teisinga atrodo tą akimirką, negalvojant į priekį?

- Būtent! Aš vadovaujuosi emocijomis. O kai jos dažnai keičiasi, pastovi yvenamoji vieta prilygtų savęs įkalinimui.

- Ar suvokiate, jog gyvenimas viešbutyje - irgi laikinas etapas?

- Dabar suvokiu, kad turbūt visą laiką gyvensiu, tik galbūt rinksiuosi prabangesnį viešbutį (juokiasi).

- O jeigu susipažintumėte su mergina, ji paveiktų jūsų viešbutinį gyvenimą?

- Šiuo metu nemanau, kad man galėtų daryti įtaka pana. Sunkiai įsivaizduju. Esu per didelis individualistas, kad mane kažkas veiktų. Tačiau neatmetu galimybės, kad visko gali nutikti.