Na, dar suprasčiau, jei kokie estai ar suomiai bandytų organizme pavasarį paaštrėjančius procesus paaiškinti moksliškai - o kas belieka, kai didžiausia jų krašto įžymybė yra Kalėdų senis, o ne „Olialia pupytės", kaip pas mus. Na, bet kad meile ims abejoti italai, tikrai nesitikėjau. Dar betrūktų tik to, kad prancūzai išmoktų R normaliai tarti...Žurnale „Psicologia e Salute"  išspausdinta žymios amerikiečių antropologės Helenos Fisher studija, kurioje, remiantis hipoteze, jog meilė - tai tik tam tikra harmoninė reakcija, mūsų visų jausmai suskirtstomi į keturias grupes.Kitaip kalbant, profesorė teigia aktyvavus keturis skirtingus hormonus: dopaminą, seratoniną, estrogeną ir testosteroną. Šiuo atveju dopaminas yra atsakingas už emocines ir protines reakcijas, seratoninas mums suteikia laimę ir pozityvią nuotaiką, estrogenas moteris paverčia švelnesnėmis, o testosteronas sukelia aistrą ir sukrutina mūsų libido.Štai mokslininkės išskirti hormoninės meilės tipai:1. Žmogus, kurio oragnizme dominuoja dopaminas, dažniausiai išgyvena aistringą, bet trumpalaikę meilę. „Dopamino" tipo žmonės dega jausmais tik meilinimosi periodu, o po to pradeda rūkti tik dūmai.2. „Seratonininai" įsimylėjeliai, priešingai - yra patikimi ir „ilgalaikiai". Anot prof. H.Fisher, jie puikiai perneša skausmą ir nesėkmes, stengiasi iš jų pasimokyti ir dar stipriau sulipdyti santykius. Meilėje jie gilūs ir nuodugnūs.3. „Estrogeninė" meilė yra švelni ir bejėgė. Šio tipo žmonių jausmų gyvenimas yra pilnas emocijų ir kontraversiškų buitinių scenų.4. „Testosteroniai" meilužiai dažniausiai yra savanaudžiai ir despotiški. Jų tikslas - sukurti šeimą, tačiau viskas turi vykti pagal jų planą.