Žinau, galite purkštauti, vadinti mane nekvakusia davatka, konservatyvia moteriške, bet aš, nugyvenusi daugiau kaip du dešimtmečius santuokoje, galiu atsakingai pareikšti - sekse nėra nieko jaudinančio.
Jei visi kino režisieriai suktų ne meninį, o dokumentinį filmą apie meilę (dar geriau - daugiau nei 10 metų susituokusios poros gyvenimą), tai filmas būtų tragikomedija. Nieko labai meniško ir patrauklaus, gal netgi primintų buitine kamera nufilmuotą neypatingai vykusią sekso sceną. Gryna proza be jokios poezijos.
Jei santuokiniame sekse kas ir jaudina, tai pats žmogus, o visi tie pašaliniai geismo dirgikliai, potraukio sužadintojai man yra daugiau nei juokingi. Apskritai manau dar kategoriškiau - kad visokios gėlytės, neriniuoti apatiniai, austrės bei šampano burbuliukai yra tik migla akims dumti. Kartais per ją nematyti visos esmės. Juk jei meilę kurstytų tokie dalykai, poros nesiskirtų, rengtų meilės orgijas su visa įmanoma afrodiziakų doze. O juk taip nėra (Bet aš visai neprieštarauju bent kartą per du mėnesius surengti tokias neoromantizmo injekcijas - juk jaudina vien pati ruoša tam, mintys, įsivaizdavimas. Kaip sakoma, nieko nėra labiau jaudinamo nei jaudinančio įvykio laukimas.).
Taigi aš esu įsitikinusi, kad filmas - nėra gyvenimo realybė, kad ir koks tikroviškas jis būtų. Viskas ten suestetinama (ir susintetinama) iki nesveikumo. O tokios, kaip Vika ar Liucija, prisižiūrėjusios nugludintų sekso scenų, nori ir tokio gyvenimo, tai yra taip įsivaizduoja intymų poros buvimą. O jei taip nėra, tuoj mano, kad meilė praėjo - nuvyto pomidorai, kaip sakoma. O dar net nebuvo patrepsėta meilės prieangyje, tik nusiaubtos aistros viršukalnės.
Taigi mano analizė.
Aplinka. Filmuose viskas labai gražu - miegamasis su karališko dydžio lova, satino patalai, peršviečiamos šilko užuolaidos. Mylimasi palengva, žiūrima į viens kitą godžiai. Žvilgsnyje - nuostaba, laukimas, susižavėjimas. Bet juk tai būna herojų pirmas kartas! Aistra, jaudulys, viens kito ragavimas iki paryčių...
Ilgą laiką gyvenančių sutuoktinių paklauskite apie seksą. Bendru susitarimu nutylima, nes nėra ką jaudinančio ir įspūdingo pasakoti. Abu viens kitą pažįsta, žino, kas patinka, o kas - ne. Nėra jokio draskymosi ir drabužių plėšymo. Seksas yra tiesiog KITOKS. Nesakau, kad jis prastesnis ar nuobodesnis, jis tiesiog kitoks. Jame persipynęs supratingumas, prieraišumas, pagarba, meilė. Būtent - ne vien tik seksas, bet ir visi kiti dalykai, kuriuos pora užgyvena.
To filmai neatspindi. Beveik neįmanoma to santuokinio intymumo perduoti juostoje, nes jis atrodytų labai nykiai ir gal netgi atgrasiai. Visa meilė, visas jausmas - pirštų galiukuose, kuriais lieti mylimojo odą... Visai nesvarbu, kad mano užvalkalas - su drugeliais, o pagalvės išmargintos gėlėmis. Ir kad paklodė nekrakmolyta, kaip viešbutyje, ir kad langas prižnybęs užuolaidos kraštą, o ant radiatoriaus - vaiko šliaužtukai ir seilinukai. Dažnai miegamajame net užlipi ant kokio cypiančio žaislo, o atsibudusi užčiuopi ne plaukuotą vyro blauzdą šalia, o katę. Ir ji būna pripūkavusi patalus taip, kad ryte vietoj geidulingu, murkiančiu balsu ištariamo „Labas rytas, brangusis", pasiunti rusišką kelių aukštų keiksmą... Buvo, buvo taip, nemeluosiu.
Aktas. Na, filmuose mylisi tobulų formų modeliai. Vyro užpakalis stangrus, bicepsai kieti, pilvo - nerasta. Moteris - sultinga uoga, atsipalaidavusi, aimanuojanti, su tokiu pat įkarščiu atsiduodanti, kaip ir vyras. O svarbiausia - abu ekstazėje ištirpsta vienu metu...
O gyvenime? Kartais viens,du ir - siena, labanakt, knarkimas. O kartais ir ilgas brūžinimas be jokio malonumo. O kartais ir nepavyksta. Arba įpusėjai mylėtis, bet vaikas pabudo, eini raminti, visa aistros strėlė - uj - ir šauna žemyn... Prisimeni, „ką pradėjai, tą ir baik", bet imi juoktis su vyru, nes kažkaip iš reikalo jau ta meilė atrodo. Tada kažkaip įsijauti, kad atsirastų antras kvėpavimas, nes juk neįmanoma užmigti su tvinksinčiomis lyties lūpomis. Kraujo ten pritvinko tiek, kad skauda. Vyrams, kiek žinau, irgi ne pyragai būna. Įmanoma užmigdyti sargybinį, bet tiek budrumo adrenalino pripumpavus, būna kebloka. Taigi, jei supranti ir myli partnerį, tiesiog jauti, kaip reikia elgtis, ką daryti, kad abiem būtų gerai. Vienas kitu nuoširdžiai rūpinasi.
Išvaizda. Kaip jau minėjau, filmuose - glazūruoti modeliukai. Apatiniai - tik seksualūs, moterų krūtys pilnos, celiulito ant šlaunų nematyti, rankų mėsa irgi neliūla, neteliuškuoja. Vyro pilvas - tvarkingos pagalvėlės, veidas - švariai nuskustas, oda net per ekraną kvepia. O ką jau bekalbėti apie tolygią odos spalvą...
Kai aną savaitę nusisvilinom su Ričardu pajūry, tai reikėjo pamatyti mūsų meilės naktis. Jei baltas vietas būtų nudažę fluorascenciniais dažais, būtų atrodę, kad mylisi trys geometrinės figūrėlės - dvi kelnaitės ir liemenėlė. Ir tai - dvi naktis po saulės vonių negalėjome net apsikabinę užmigti - taip erzino kito kūnas. Ir tai įmanoma ištverti. Kai myli.
Beje, dar atskira dalis - rytas po vakarėlio. Ričardas jau su šypsena sutinka mano klausimą apie nuvarvėjusį blakstienų tušą: „Mielasis, ar aš šįryt panda panda?" O jei jis būna padauginęs, jau žinau, kad vėlyvų pusryčių geidžiamiausia - kopūstienė. Bet koks tada būna vyro veidelis! Jokia filmo mylimoji tokio vaizdo neatlaikytų...
Drabužiai. Atskira tema. Filmuose tik suknelės, palaidinės atsagstomos. Gyvenime vyras nurenginėja moterį labai retai. Paprastai jie jau susitinka lovoje. Vyras guli su trumpikėmis, moteris - su naktinukais. Aš Ričardui jauki su kažkada draudimo kompanijos dovanotais marškinėliais, ant kurių užrašyta „Aš - tikras lobis". Į galvą dar nuvesta rodyklė ir suma - 50 000. Tegu žino, su kokia brangia moterim miega!
Skysčiai. Filmuose labai jau aistringai atrodo prakaito karoliai ant vešlių vyro plaukų, visas šlapias kūnas. Moters drėgnumas - akyse, lūpose ir sulipusiuose plaukuose - tik dar labiau kaitina atmosferą...
Gyvenimo realijos tokios, kad kai vyro prakaitas man lašą į burną, akis, nėra malonu. Muistaisi, purtai galvą, o jam atrodo, kad čia tavo geismo išraiška, kai visiškai esi pametusi elgesio kontrolę. Nors pati tada manau, kad atrodau kaip apsėstoji, kuriai reiktų egzorcisto.
Kita skysčio porcija - po akto. Aš, pavyzdžiui, ejakuliuoju kaip vyras - jau taip esu sutverta. Miegoti po to ant šlapios paklodės - menkas malonumas. Tai arba eini tiesti rankluosčio, arba užlenki paklodės kampą ant savo meilės balos. Filmai šitą meilės pasekmių pusę suokalbiškai nutyli.
Garsai. Filmuose - tik dejavimai, aimanos ir seksualūs šūkaliojimai. Jokių kitokių akto garsų: susidariusių oro duobių pliurpsėjimo, kūno atatrankos. Na, nebent išgirsi klasikinį lovos galvūgalio bildėjimą į sieną. Bet su muzika jie sumontuoti taip patraukliai, kad energingas seksas gali atrodyti kaip aukščiausia palaimos išraiška ir intymaus gyvenimo siekiamybė.
Gyvenime intymios scenos pilnos tokių garsų, kad vien garso takelis atrodytų kaip pornografija. O jei dar paspalvintume fiziologinius garsus kokiu nemeilybiniu žodynėliu?
Muzika. Meninėse juostose ji kruopščiai parenkama, visokie a la Kenny G ar Michaelo Boltono stiliaus gabalėliai. Pabandytų kas uždėti kokį klasikos kūrinį, kaip „Tom and Jerry" serijose...
Mes su Ričardu dažniau užsimanome mylėtis, kai dar veikia televizorius. O ima per pačią kulminaciją rodyti „Grožio peilį"... Stengiesi nesiklausyti, bet vis tiek pašalinius garsus gaudai, ir viskas. Bet ką ten televizorius prieš meilę...
O greitukas paryčiais? Juk aistrai pašokus, nepulsi ieškoti tinkamos radijo stoties. Tada ir myliesi ryto tyloje, kai skendi tik saulėje, meilės garsuose ir mylimo vyro glėbyje.
Netradicinės vietos. Filmuose vyras ir moteris mylisi lifte, vonioje, duše, ant virtuvės stalo, ant grindų... Visur.
Sutuoktinių gyvenime visos vietos būna išmėgintos, nusistovi tas intymus gyvenimas. Metams bėgant, jau siekiama ne kolekcionuoti mylėjimosi vietas, o norima mylimą žmogų pažinti, padėti jam atsiskleisti, išlaisvinti jo seksualinę energiją įvairiose situacijose.
Žodynas. Man atrodo, kad labiau nei vieta jaudina vaizdiniai, savita sutuoktinių kodų kalba. Kartais užtenka kam nors kompanijoje pasakyti „Deginomės sodyboje, ant žolytės", ir tave gali užplūsti seksualinis jaudulys. Jei buvai su vyru ten pasimylėjusi, tai atgaminsi tą prisiminimą, jis jau skambės dviprasmiškai ir vers akis žybčioti dėl priežasties, žinomos tik tau ir tavo vyrui.
O kur dar atskira pravardžių ar kūno vietų kalba? Tai toks intymumas, toks jaudinantis paslaptingumas, kuriuo pora gali mėgautis nevaržomai. Taip kuriamas pasitikėjimas, artumas, taip stiprinamas tarpusavio ryšys. Reta kino juosta gali tai įamžinti.
Duženos. Tai atskira tema, apie ta, kas sugadinama besimylint. Filmuose net lempa krenta grakščiai ir baldai pastumiami kažkaip laukiniškai aistringai.
O savo namuose galima išsidrėbti kerėpliškai. Kartą mėginau Ričardą svetainėje stumtelėti ant sofos, kad jam atsisėsčiau ant kelių. Mano Ričardas tvirtas, bet su nusmukusiom kelnėm sunkiai atsilaikė, atatupstas nukrito ant sofos ranktūrio, iš paskos tempdamasis ir mane. Tada pyliau galvą į sieną, pamenu. Iššokusi ant kaktos pokietė aistra buvo malšinama koldūnų maišeliu, nes ledukų nebeturėjom.
PO TO. Beje, užsiminiau apie maistą. Aš, panašiai kaip ir Liucija, po sekso baisingai noriu valgyti. Koks ten spoksojimas į vyrą dėkingo ir paklusnaus kačiuko akimis - duokit man valgyt! Kartais būnu išmintinga - susitepu kalną sumuštinių ir padedu į šaldytuvą. Ričardui net tapo atrakcija: prieš eidamas į lovą, pažvelgia į šaldytuvą, ar tik ten nėra meilės papildymo atsargų... Jei nėra, pabando suvilioti - pamylėti mane taip, kad, neva, būtų išmėginimas alkiu man. Bet paskui pats, viliūkiškai kilnodamas kairįjį antakį, ima tepti sumuštinius... Kaip miela.
Pozos. Taigi, va, jų dar neapkalbėjom. Filme vyrai dažniausiai užvaldo moteris misionieriaus poza. Na, dar paima moterį, prirėmę prie sienos. Režisieriai, siekdamai parodyti dailias moters formas prietemoje, susodina porą lotoso poza arba leidžia moteriai būti viršuje.
Tuo tarpu sutuoktiniai, mano manymu, yra išradingesni tikrai. Net jei turi kelias greičiausiai į malonumą nuvedančias mylėjimosi pozas, jie linkę išmėginti ir kitas. Nes nebe pozos svarbios metams bėgant, o kaip mylimieji prisitaiko prie pakitusio partnerio temperamento, norų, poreikių. Mes nuolat keičiamės, kaip nenorėtume to pripažinti. Ne tik klimaksas kaltas ir hormonai, bet ir patirtis, aplinka.
Ir jei sugebame mylėti savo žmogų visokį - praplikusį, papilnėjusį, netekusį darbo, bepradedantį raukšlėtis, tai meilės esmė gal perprasta? Gal pagaliau derėtų atsipeikėti iš netikrų vaizdų apsupties ir pamilti tą išvirkščiąją sekso, meilės pusę? Gal ji tikresnė nei režisierių išmislas?
Žinokit, reklamose rasos nuberti pomidorai visai nebūna rasoti. Juos ištepa sviestu, kaip velykinius kiaušinius, kad patraukliai blizgėtų, ir užlašina vandens su pipete. O patiekalai receptų žurnalams apkritai fotogafuojami pusžaliai, vos apvirti ar apkepti, kad neprarastų savo prekinės išvazdos. Gal ir režisieriai meilės scenas kuria tokias, kad įpirštų mums produktą, kurio nėra?
Nes jei pamėgintum įsivaizduoti filmą, sukurtą iš savo intymaus gyvenimo, kažin, ar taip jau viskam leistum išeiti į ekranus. Būtų gražiau ar nepadoriau?
Atsakyk: Myliesi ištiestomis pėdomis, kaip balerina? Plaukai visuomet gražiai krinta ant pagalvės? Vyras nebuvo alkūne ar delnu prispaudęs tavo plaukų? Jei į šiuos klausimus atsakei „taip", tikriausiai esi kino aktorė.