Tik stebėdama vaikus suvokiu, kaip greitai bėga laikas. Strimgalviais. Austėja rudenį pradės eiti į mokyklą, Karolis po dvejų metų baigs gimnaziją. Dėkinga likimui už tai, kad galiu patirti motinystės džiaugsmą. Ir už vargus dėkoju, nes kitaip nebūčiau žinojusi, kokia didelė gali būti motinos širdis.
Atsimenu, kai prieš daugiau nei 16 metų gimė Karolis ir seselė paguldė jį man ant krūtinės, apėmė dvigubas jausmas: pasaulis, regis, susitraukė iki tos mažos, silpnos gyvybės dydžio, o iš kitos pusės, tiek jausmų veržėsi pro kraštus, kad jų būtų užtekę apkloti Žemės rutulį.
Atsakomybė už mažą žmogiuką, už vyro ir moters slėpiningiausią kūrinį, veržėsi padidintu jautrumu. Ričardas sakė, kad man pogimdyminė depresija, bet aš, kaip ta undinėlė, mačiau tiktai jį, savo vaiką. Vyras liko nustumtas į šoną - jis juk didelis, gali savimi pasirūpinti, o visą meilę, rūpestį ir šilumą skyriau vaikui. Gerai, kad laiku susigriebiau, nes liguista motinystė - tikrai negerina atmosferos namuose.
Bet juk niekas manęs nemokė būti mama. Keldavausi, kaip silpnaprotė, naktimis, sliūkindavau prie vaiko lovelės ir dėdavau drėgną delną jam prie nosytės, kad įsitikinčiau, ar kvėpuoja. Atsimenu, kai pirmą kartą jį palikau ilgesniam laikui, kokiai 10 minučių (ėjau mišinukų į parduotuvę kitapus gatvės), tai paguldžiau ant šono ir iš abiejų pusių apkamšiau pagalvėmis. Kad tik neapsiverstų, kad tik neuždustų. O jei atpils ir užsprings? Prisigalvodavau tokių keistų baimių, kad net pačią save sunku dabar įtikinti, jog taip buvo.
Išmokau būti rami ir savimi pasitikinti. Negalėčiau net dorai aprašyti, kaip ir kada tai įvyko. Gal tada, kai Karolis pirmą kartą griuvo ir prasikirto lūpą. O gal tada, kai keturmetis pasiklydo Palangoje. O gal, kai maniau, jog nuskendo jūroje, kai jis kuo ramiausiai man už nugaros statė smėlio pilį...
Vaikų ligos eina man lyg peiliu per širdį. Nieko nėra baisiau, kai serga vaikas. Pati silpniausia akimirka, kai nori visą tą blogį iš jo sugerti. Štai Austėja prieš porą mėnesių galavosi su 39 laipsnių temperatūra. Lūpytės sukepusios, žvilgsnis blausus. Ir žinai, kad privalai būti stipri, nepalūžti, nes kitaip negalėsi padėti vaikui. Pati didžiausia neteisybė gyvenime, kai tėvams reikia laidoti savo vaikus. Kažkoks iškreiptas gamtos dėnis. Savo vaiką matyti ant lentos - didžiausia tragedija. Tfu tfu tfu, kokios mintys lenda į galvą...
Esu dėkinga savo vaikams už tai, kad galiu mylėti kitaip. Moters meilė vyrui ir vaikams - du visiškai skirtingi dalykai. Vaikus myliu besąlygiškai, jau vien dėl to, kad jie yra. Meilė jiems išmokė mane kitaip pažvelgti į santykius, paskatino tapti tolerantiškesne, supratingesne. Ėmiau reiškinius vertinti kitaip - giliau , prasmingiau, kažkur dingo mano kategoriškumas. Anksčiau būčiau sakiusi, kad motina sergsti vaikus nuo visų nelaimiių, o dabar sakau - leisk jiems bandyti, klysti, suprasti, kaupti savo patyrimą. Per didelė mano meilė gali jiems netgi pakenkti.
Dažnai pagalvoju, kad priskiriu sau tokių galių, kokių net Dievas neturi. Nurankioti akmenėlius nuo vaikų kelio. Pakišti pagalvę prieš jiems nukrintant. Net pakabinti danguje saulę, kai aplink - vien niūrūs debesys. Visko linkiu jiems tik geriausio.
Kai auginau Karolį, viską jam atiduodavau. Ne tik skaniausius kąsnelius. Jei iškildavo pasirinkimas pirkti ką nors sau ar vaikui, nedvejodama žinojau atsakymą. Žino mamos tą jausmą greičiausiai... Tik gimus Austėjai, o gal subrendus, išmokau ir savęs neskriausti. Kaip vaikas išmoks save mylėti, jei aš nerodysiu pavydžio? Kaip išmoks paskirstyti savo laiką, jei matys manyje tik mamą, be jokios kitos veiklos, be aistros kažkokiems savo pomėgiams? Taigi dabar esu labiau atsipūtus, kaip pasakytų Karolis.
Būti mama - tai menas, tai didžiausa kūryba ir duotybė visam gyvenimui. Negaliu būti mama tik pusvalandį per parą - tada, kai bendrauju su vaikais prieš miegą. Esu ja visą laiką - kaip kiaurą parą dirbanti vaistinė. Esu vitaminai, nuskausminamieji, raminamieji, esu kompresas ir marlė žaizdoms sutvarstyti. Esu viskuo, ką vaikai manyje pažadina.
Todėl drąsiai sakau, kad jie - mano didžiausias gyvenimo projektas, kuriuo be galo didžiuojuosi. Jis man žymiai svarbesnis už aukštojo mokslo diplomą. Suteikti vaikui gyvybę - viena, o išauklėti, nukreipti savo pavyzdžiu jį teisingu keliu - visai kas kita. Tai didžiulis darbas, kuris įsirėžia atmintin pačiais šilčiausiais prisiminimais.
Karolio rankutė, nerimastingai spaudžianti mano pirštus, kai vedu jį į pirmąją klasę. Raštelis ant šaldyuvo „Mama, noriu brolio". Motinos dienos proga padarytas atvirukas - perlenktas popieriaus lapas ir išmargintas skirtingų spalvų flomasteriais.
Austėjos sukurtas eilėraštis. Kartu pasodinta gėlė darželyje. Iš plastilino nulipdyta mano galva su šypsena nuo vienos ausies iki kitos.
Tai jausmingiausios likimo dovanos, kurios džiaugsmo ašaromis nurieda mano skruostais. Jos ištrina visus dukters ožius, mažytes keršto akcijas ir nevaikiškus grasinimus. Taip pat - grubius sūnaus žodžius, pasišiaušusią jo paauglystę, visus emocingus pareiškimus, kaip manęs nekenčia ir kuo greičiau nori išeiti iš namų...
Motinos diena man yra ne šiandien. Ji jau buvo prieš mėnesį, kai grįžęs po muzikos repeticijos Karolis su visa gitara ir batais įmaknojo į kambarį, nieko nesakydamas priėjo prie manęs sėdinčios, suspaudė glėbyje, o po geros pauzės ištarė: „Noriu pasakyti, kad aš tave labai myliu. Tu - pati geriausia ir supratingiausia mama, kurios tik vaikas gali norėti ir sau linkėti. Norėjau tą pasakyti, nes taip retai sakau tau gražių žodžių...".
Susigraudinau. Koks išaugo vyras, kokios tvirtos jo rankos... Ir prieš akis iškyla kitas vaizdas: kai Karolį, vos išmokusį sėdėti ant puodo, pridaviau į lopšelį. Buvo tik 1 metų ir 4 mėnesių. Viščiukas dar, ilgesingu žvilgsniu ir tampydamas lūpą nulydėjęs mane, tolstančią darželio koridoriumi.
O šiandien jis visai kitu žvilgsniu žiūri į mane. Štai traiškanotom akim įvirsta į mūsų miegamąjį, kur jau glaustosi tarp mūsų su Ričardu įsitaisiusi Austėja. Įvirsta ne vienas, su gitara ir groja man skirtą dainą. Tik dabar jau aš tampau lūpą ir jaučiu, kaip drėksta mano akys...
Tarp tų dviejų žvilgsnių - motinystės šviesmečiai, pripildyti Meilės.