Aš nekalbu apie meilę sau, pasauliui, kibirui aviečių ar euroremontui. Kalbu apie vyro ir moters meilę. Kuo daugėja man metų, tuo labiau įsitikinu, kad gyvenu pagal kažkokį iš anksto parengtą planą, nors iš tikro Tas, Kuris Aukščiau (TKA), leidžia manyti, jog aš pati valdau savo gyvenimą.
Jei taip, tai kodėl, atėjus mylimajam, nebūna „ilgai ir laimingai"? Kodėl, kai išsiskyri, ramini save, kad šis vyras - tik laikina stotelė, vedanti į Didžiają Meilę? Ar meilė yra viena? O gal ji susideda iš daug mažų meilių? O gal tos meilės yra auganti Meilė, vis keičianti pavidalą, kaip viliokė mergaitė?
Juk, kai gerai pagalvoju, kiekvieną savą vyrą mylėjau vis kitaip. Ir pati tame ryšyje buvau kitokia, ir jie buvo tokie skirtingi... Jei sustatyčiau jų skultūpų galeriją su aprašais, kaip muziejuje, tai net neįtikima atrodytų, kaip aš, ta pati motetis, sugebėjau į savo gyvenimą pritraukti tiek skirtingų asmenybių. Net bendro vardiklio nerasčiau. Skirtingo amžiaus, skirtingų pažiūrų. Dailininkas, architektas, programuotojas, verslininkas, astrologas... Daugiau nevardinsiu, nes gerbiama Nijolė Oželytė yra pasakiusi, kad moterį, turėjusią daugiau nei septynis vyrus, jau galima priskirti prie paleistuvių.
O aš turėjau. Bet nelaikau savęs paleistuve. Atvirkščiai - esu dėkinga jiems, kad buvo mano gyvenime. Visi vyrai mane kažko išmokė, ir aš juos kažko išmokiau. Kol esi tame reiškinyje, kurį vadiname meile, sunku aiškiai matyti daiktus. Lyg reikėtų žiūrėti į pirštą, prikištą arti nosies - jokių aiškių kontūrų, net odos išraitymų nematyti. Tik praėjus kuriam laikui, tik pažvelgus į pirštą iš toliau suvoki, kiek pažengei, sugebėdama išlaukti, patylėti, išmokdama įvardinti savo jausmus, įtvirtindama savo vertybes dar labiau.
Kartais visa meilė išsiskleidžia, kai žmogų paleidi. Tada, regis, nėra ko mylėti, o jausmas toks apima, lyg kas pūstų tavo viduje balioną. Tiek pilko pilna ir taip gera nuo to jausmo... Gal tai šalutinis meilės poveikis? Kai viską pradedi aiškiau matyti ir vertinti tik priėjęs kelio pabaigą?
Kiekviena patirtis - dar vienas ne tik kūno, bet ir dvasios apsinuoginimo aktas. Dar vienas nubrauktas žemės sluoksnis, mėginant prisikasti prie esmių esmės. Kas aš, kodėl aš, kas ta meilė ir kaip?
Jeigu ne tos gyvenimiškos pamokos, viską kitaip vertinčiau. Pati, turėjusi romaną su vedusiu vyru, galiu būti atlaidesnė ir supratingesnė kitoms savo draugėms. Dabar žinau, kad viskas vyksta ne iš blogos valios. Visi mes norime to paties - mylėti ir būti mylimi. Visi keliai, šunkeliai ir klystkeliai - tai tik meilės ieškojimo dalis. Vieniems skirta mažiau klaidžioti, o kiti taip ir nugyvena gyvenimą, šokinėdami nuo vienos meilės prie kitos. Ar tai ir yra išankstinis TKA planas? O gal tai - tik mūsų pasirinkimai? Gal nėra nubrėžtos jokios likimo linijos? O gal yra, nes mūsų ieškojimai, atradimai ir praradimai yra dalis esminio plano - kad pagaliau suvoktume savo misiją žemėje ir būtume laimingi? Gal nueiname į Ten, o ne į Čia dėl to, kad pasirenkame tik mums būdingas situacijas ir žmones? Visi turime Laiką, bet per jį susikrauname skirtingas patirtis. Pasuksi į kairę - avinėliu pavirsi, eisi tiesiai - į bedugnę nukrisi... Nė vienas kelias nėra nei blogas, nei geras. Ar turiu teisę smerkti žmogų, jei dėl vidinių žaizdų ir patirtų ankstesnių traumų jis bijo atsiverti kitam žmogui, bijo juo pasitikėti, bijo mylėti ir patikėti, kad ta meilė yra?
Visi mes daugiau ar mažiau esame meilės invalidai, suluošinti vaikystės programų. Negimstame mokėdami mylėti. Visi tik ieškome ir mokomės. Ir tie, kurie laukia, kada ta meilė tvos kaip žaibas, ir tie, kurie mėgina kiekvienoje pažintyje įžiūrėti galimą meilę „ilgai ir laimingai". Nedrįsčiau pavadinti pirmojo ieškotojo giliu, o antrojo - paviršutinišku. Visos patirtys mus moko pažinti save ir į kitą ryšį ateiti kitokiems. Visos patirtys moko suvokti savo klaidas, išgryninti savo norus ir svarbiausia - nesigailėti to, kas buvo. Užmiršti tą regresyvųjį ir neleidžiantį augti „o jeigu"... Juk kaip dažnai, vaikščiodami prisiminimų labirintais, stabtelime ir ištariame: „Jei su anuo vyru būčiau taip elgusis, mano gyvenimas būtų susiklostęs neabejotinai kitaip". Bet tai ir yra didžioji laimė - suvokti, ką darėme ne taip ir ką galėtume padaryti geriau. Kitas žmogus - galimybė pažinti save ir keistis. Patirtis - mūsų turtas, mūsų išmintis, kurios, sėdėdamas ant kelmo, neįgysi.
Tačiau kodėl vienos meilės išsitrina, o kitas prisimename ilgai? Ar taip yra todėl, kad svarbu būna tik tai, kam patys suteikiame reikšmę? Gali nugyventi 10 metų su vienu žmogumi, o prisiminti gražiai tik tą meilę, kuri truko vos pusmetį. Klausiu savęs - ar tai meilė? Manau, taip. Jeigu taip jauteisi, vadinasi, mylėjai. Juk nieko nėra tikresnio už tai, kas vyksta Čia ir Dabar. Saulėtekis tyloje, obuolių pyragas su ledais per ketvirtą pasimatymą, o per penktą - bučinys po siauru laiptinės stogeliu lyjant vidurnakčio lietui... Per pievą, per lauką, per ošiančią girią, Velykos kaip paukštė giedodama skris. Ir visa, ir visa, kas rudenį mirė, vėl augti, žydėti ir džiaugtis atgims...
Ir nereikia nuvertinti patirčių, sakyti, kad tai buvo susižavėjimas, aistra, apkvaitimas, mėginti logiškai paaiškinti, kad štai ta meilė buvo gydomoji, po skausmingai nutrūkusių santykių, o štai ana - jau gilesnė ir labiau panaši į meilę iš didžiosios M.
Viskas, kas ateina į mūsų gyvenimą, yra tai, ką mes renkamės, tai, ko mums reikia. Kad išjaustume ir suprastume. Kad subrandintume savo jausmus kaip gerą vyną, bet neperlaikytume, kad nevirstų actu. Gerbkime savo gyvenimą. Būkime laimingi savo laime ir mokėkime pasidžiaugti už tuos, kurie, kaip ir jūs, mokosi mylėti.