Kompleksišką klimato krizės problemą analizuojanti užburianti opera 2019-aisiais Venecijos bienalėje pelnė Auksinio liūto apdovanojimą. Naujausioje laidos „Išpakuota“ serijoje susitinkame pasikalbėti su operos libreto autore Vaiva Grainyte apie „Saulę ir jūrą“, klimato kaitą ir aplinkosaugos idėjas meno scenoje.

- Vaiva, viename interviu esate minėjusi, kad nuo vaikystės pradėjote rašyti poeziją apie gamtos reiškinius. Kaip gamtos tema atsirado jūsų kūryboje?

- Pačia gamta, kuri man yra, gal naiviai skambės, artima, nuo pat vaikystės domėjausi. Būdama vaikas negalvojau apie aplinkosaugą, bet santykis su gyvūnais, gamta, man buvo kaip tam tikra užuovėja, galbūt galimybė būti savimi, susisiekti su savo savastimi. Daug turėjo įtakos vasaros praleistos pas giminaičius kur lesindavau vištas, vartydavau šieną ir stebėdavau visus saulėtekius ir saulėlydžius. Šiaip pati esu miesto žmogus, turėjau balkone tokį kaip insektariumą, stebėdavau amarus, skruzdėles, boružes, jų dinamiką, tarakonus auginau, tempdavausi benames kates, arba santaupas išleisdavau knygoms apie biologiją, žmogaus kūną, apie vabzdžius. Tai toks buvo natūralus domėjimasis.

- „Saulėje ir jūroje“ stipriausiai išryškėja klimato kaitos tema. Kiek ironiška, kad opera sėkmės sulaukė Venecijoje, kuri iki amžiaus galo gali nuskęsti. Tokia įdomi vieta šiam kūriniui sulaukti sėkmės.

- Venecijos gal ir dar greičiau nebeliks. Labai įdomus sutapimas, kad kai uždarėme paviljoną spalio pabaigoje, kitą savaitę Venecijoje pakilo vanduo ir buvo potvynis. Mūsų dainininkai italai siųsdavo video kaip jie iš namų semia vandenį. Visi žinome, kad Venecija yra toks kaip žmogaus bandymas pažaboti stichijas ir manifestacija viso architektūrinio šedevro. Kai supranti, kad realiai ta katastrofa yra čia pat, įvyksta persmelkimas.

- Kodėl būtent klimato kaitos temą pasirinkote?

- Kai su kūrinio bendraautorėmis pradėjome plėtoti antrąjį darbą, pirminė idėją buvo pats vaizdinys - matom poilsiautojus gulinčius ant smėlio, bet stebim juos iš viršaus, lyg jie būtų tie tarakonai, kuriuos auginau vaikystėje, lyg jie būtų kita gyvybės rūšis. Turėdamos omenyje tą vaizdinį ketverius metus diskutavome tarpusavyje ir galvodavome - štai yra formatas, puiku, reikės architektūrinės erdvės, rasim vasarotojus, bet apie ką jie dainuotų, kokia viso to esmė?

Natūraliai diskutuojant tarpusavyje priartėjome prie klimato kaitos temos. Įsivaizduodamos tuos apsinuoginusius kūnus, galvodamos apie jų mirtingumą, apie žemės kūno laikinumą, supratome, kad čia turbūt yra tas bingo dėmuo. Išsigandome, nes galvojome, kad ekologija tokia svarbi ir tokia didelė tema, kad galima joje pasiklysti. Kaip surasti tą jautrią tonaciją, kad kalbėti apie tai negąsdinančiai, nemokinti žiūrovų, kad elgtųsi vienaip ar kitaip, bet ir nekurti komedijos ar tragedijos? Taip galvojant, natūraliai atėjo atsakymas - jeigu tai yra žmonės, paprasti vasarotojai, tai jie turėtų pasakoti istorijas suprantama kasdiene kalba. Klimato kaitos tema galėtų reikštis per mikro istorijas, per istorijas papasakotas pirmuoju asmeniu.

- Daug recenzijų mini, kad jūsų operoje kalbama apie klimato kaitą be alarmizmo, be dramatizmo. Kodėl žmonėms reikia to švelnaus tono kalbant apie klimato krizę?

- Man atrodo kuo tonai įvairesni, tuo geriau. Kiekvienas atranda tą tonaciją, kuri rezonuoja su juo pačiu. „Saulėje ir jūroje“ buvo nuspręsta kalbėti per asmenines mikroistorijas, jos yra kaip fragmentiški debesys, minčių srautai, tai nėra kažkokie dideli diskursai. Tas švelnumas nėra plokščias, jeigu jūs klausytumėtės turinio tai būtų galima pajausti ir tą grėsmės nuojautą, bet ji labai tokiais subtiliais niuansais atsiskleidžia, taip emociškai dilgčioja.

- Man paliko įspūdį skaitant šios operos libretą, kad iš tiesų kalbama apie labai kompleksiškas klimato kaitos temas, minima ir eutrofikacija, ir koralų nykimas, ir plastiko tarša. Paimamos sudėtingos temos, kurių galbūt nesitikėtume tokiame kūrinyje išgirsti. Kodėl šias temas pasirinkote? Ar jums dėl jų labiausiai skauda?

- Nėra, kad labiausiai man rūpėjo būtent koralai ar eutrofikacija, bet tai yra reiškiniai susiję būtent su jūros, vandens stichija, o šiame kūrinyje būtent saulė ir jūra yra kaip du pagrindiniai nematomi veikėjai. Turbūt dėl to minimi šie dalykai, bet jie irgi ne moksline kalba išsakyti, bet poetine.

- Kodėl operoje pasirinkti būtent šie veikėjai? Buvo turtinga moteris lepinanti savo vaiką, darboholikas, įsimylėjėlių pora. Ar jie atspindi kažkokius mūsų trūkumus?

- Norėjosi, kad veikėjai per savo asmenines istorijas perteiktų skirtingus ekologinius rakursus. Jūsų paminėta turtinga moteris, kuri giriasi aplankytomis jūromis, kaip gėrė „Pina Colada“ sėdėdama Didžiajame barjeriniame rife - groteskiškas tekstas, kuris kalba apie turizmą, kaip vieną iš agresyviausių formų, kuri niokoja žemę ir siurbia jos resursus. Ji atstovauja žmoniją, kuri tarsi siurbia žemę lyg tai būtų nesibaigianti „Pina Colada“. Tai kalba apie tokį agresorišką vartojimą.

Darboholiko personažas atsirado iš mano asmeninės patirties, tuo metu kai rašiau libretą buvau nelabai geros emocinės, netgi sakyčiau psichologinės, būsenos, buvau išsekusi, perdegusi. Bet man atrodo mes visi galime labiausiai tapatintis su tuo personažu. Jo monologas paskui perauga į chorą, kur kalbama apie žemėje kunkuliuojančią lavą, kuri išsiveržia. Negali šiuolaikiniame gyvenime netgi pasakyti, kad tu esi pervargęs, nes etiketas reikalauja būti greitu, sėkmingu. O jūsų paminėta porelė, tai iš asmeninės patirties, nes esu romantiniame ryšyje su žmogumi, kuris gyvena kitame kontinente, tai toks tarsi buitinis momentas, bet per jį galima kalbėti apie skrydžius, apie tas mylias, kurių neišvengsi.

- Vienoje recenzijoje apie jūsų darbą buvo paminėta, kad dažniausiai menas apie klimato kaitą būna prastas, bet jūsų opera išskiriama kaip unikali ir gebanti pakalbėti apie klimato kaitą įdomiai. Ar išvis klimato kaitos tema mene yra populiari?

- Manau, kad tikrai populiari, nes ji yra be galo aktuali ir turbūt madinga, dauguma menininkų gal netgi spekuliuoja ja norėdami pataikyti į tonaciją, į tas aktualijas. Tarkime lankantis Venecijos bienalėje irgi galima buvo pastebėti, kad daugelis paviljonų reprezentuojančių šalis vienu ar kitu būdu liečia tas ekologijos temas. Čia yra didžiulė įtampa tarp meno kūrėjo ir aktyvistų, nes menininkai į aktyvistus žiūri su šiokia tokia ne tai, kad pašaipa, bet laikosi atstumo, kadangi aktyvistams taip rūpi tos problemos, kad negalvoja apie raišką ar estetinę pusę, o aktyvistams atrodo, kad menininkams iš tikrųjų nerūpi tos temos tik tai rūpi kaip čia populiarumo sulaukti. Kalbant apie „Saulę ir jūrą“ mes nesame aktyvistės, bet mums labiausiai rūpėjo rasti įtaigią viso kūrinio formą ir tinkamą retoriką.

- Venecijos bienalėje šis kūrinys išgarsėjo, daug kas kalbėjo apie milžiniškas eiles, žmonės negalėjo patekti. Sako, kad kitus sugraudina šis kūrinys, paveikia. Kaip jūs pastebėjote, kokios žmonių reakcijos į šitą kūrinį? Ar yra noras keistis, ar jautriau suprantama klimato kaitos tema?

- Iš recenzijų arba asmeninių žiūrovų atsiliepimų galima pastebėti, kad tas kūrinys labai veikia emociškai, nes žiūrovai turbūt gali susitapatinti su vienu arba kitu veikėju arba išgyventi katarsį, tragizmą arba liūdesį, bet aš nežinau kaip toliau tų žiūrovų susiklosto gyvenimai, ar kūrinys pakeičia juos ir jie išeina gyventi į miškus, tampa veganais, nevairuoja, tik mina dviračius. Aš nemanau, kad menas yra toks galingas, kad galėtų keisti ir mes, kūrinio autorės, tokios misijos, kad esam kažkokie mesijai, gelbėtojai, neprisiimame. Būtų naivu ir egocentriška taip galvoti, bet galbūt tas katarsio išgyvenimas kažkuo gal vis tiek paveikia, gal mikro lygmeny tam tikrus įpročius koreguoja, o gal ir ne, gal tai buvo tik estetinis malonumas trukęs 60 minučių.