Pokalbio metu aptarėme rašytojo romano viziją, unikalią Marijaus 2,500 km kelionę į COP26 konferenciją ir aplinkosaugos aktyvisto požiūrį į pasaulio kovą su klimato kova.
- Marijau, dabar dirbate Aplinkos ministerijoje, parašėte distopinį romaną apie klimato kaitą, esate aplinkosaugos aktyvistas, kur prasidėjo susidomėjimas aplinkosauga?
- Paveldėta, bet ne genetiškai, o kultūriškai. Esu palangiškis, jūržmogis, kaip sakau. Jūra yra mano antroji mama, tėvas irgi buvo jūržmogis, tai iš jo perėmiau. Šitie vaikystės potyriai lieka visam gyvenimui, nuo jų nepabėgsi.
- Esate distopinio romano pavadinimu „ORO“ autorius. Galbūt galite pristatyti apie ką yra ši knyga?
- Turėjau seną svajonę papasakoti apie klimato kaitą nemoksliškai ir nepolitiškai. Nes klimato kaita yra labai plati tema ir vien paminėjus klimato kaitą ar klimato krizę tai būdavo atstumiantis diskursas, atstumianti tema. Man norėjosi tiesiog nepasakojant apie klimato kaitos mokslą ar politiką išskleisti tą temą. Aš pasakoju per žmogų, mano buvo mintis knygoje vaizduoti įvairius žmonių santykius, tie santykiai kažkuria prasme yra pasaulio problemų alegorija, šiuo atveju, mano knygoje, tai yra pasaulio griūties, pasaulio katastrofos alegorija. Vaizduojama Lietuva dabar ir šimtmečio pabaigoje, kelios šeimos, jų provaikaičiai. Tie žmonės ateityje supranta, kad kažko labai neteko, kad jų šeimos, jų santykiai yra sugriuvę, sužeisti, bet iš principo, tai tas pasaulis, kuriame jie yra, sugriuvęs, Jie tiesiog neranda ryšio tarp savo emocinio pasaulio ir išorinio pasaulio. Jie gyvena jau tokioje poapokaliptinėje, pokatastrofinėje tikrovėje, kurią nebūtinai supranta, nes tai yra jų jausmų istorija.
- Įdomu, nes rasės ar kitos socialinės problemos mene ganėtinai seniai dominuoja. Malonu matyti, kad klimato kaita, jei pasižiūrėtume į kiną, literatūrą, vis dažniau atsiranda kaip viena iš temų. Kiek Lietuvoje yra autorių rašančių apie klimato kaitą?
- Nėra rašančių, matyt, aš vienetinis atvejis. Galbūt eilėraštį kokį vieną kitą tikrai galėtume aptikti, bet sutikčiau, kad klimato kaita yra egzistencinė problema. Literatūriniu būdu bandau tą egzistencinę problemą narstyti. Labai svarbu kalbėti apie klimto krizę kaip kiekvieno individo egzistencinę problemą, net nebūtinai reikalaujant atsakomybės už individualius veiksmus ar jausti kaltę, bet iš tikrųjų bandyti suvokti, kaip mes, kaip rūšies atstovai, kaip mūsų gyvensena, pasirinkimai sukuria bendrą pasaulį, bendrą modelį, kuriame mes gyvename. Aš esu priėjęs prie išvados, kad jeigu tu neri gilyn į tą temą, beje daug kas nenori, pasidaro nemalonu, kaip prilietus karštą paviršių atšoka ranka. Panėrus giliai į vartojimo struktūrą, taršos problemą, galiausiai iki globalinių problemų, tai prieinu prie tokios išvados, kad tai yra šlykštu. Iš principo, viena iš pamatinių egzistencialistinių kategorijų yra šleikštulys. Mes dauginame kažkuria prasme šleikštulį.
- Matyt, kai pradedame gilintis, kokia yra žmogaus rolė tame, kas vyksta su planeta, greitai suprantame, kad tos žmogaus savybės, kuriomis žmogus labai didžiuojasi, kaip mūsų sąmonė ir ego, dažnai yra priežastis, kodėl mūsų planeta ir mes patys kenčiame. Kaip ir vadinamoji „bendrijų tragedija“ (angl. Tragedy of commons), teigianti, kad jeigu mes turime kažką kas priklauso visiems, tai žmonės turi tendencija tą daiktą sunaikinti, ar tai bus vandenynas, ar laukas, ar derlius. Matyt, tas mintis priimti žmogui yra labai sunku, atsiranda atmetimo reakcija.
- Tai išstumiami į pasąmonę dalykai, tai kas nemalonu mano patirtyje, mano biografijoje. Čia klasikinė psichoanalizė. Reikėtų per tuos ar egzistencialistinius, ar psichoanalitinius atspalvius artėti prie tos temos, nes jeigu tu visa savo sąmone nusimeti tuos vidinius stabdžius ir pamatai mastą problemos, tai yra siaubas. Dėl to natūralu, kad žmogui viena iš išlikimo funkcijų yra apsisaugoti nuo to siaubo, tai blokuoji, nustumi, perkeli. Paimi daugkartinį šiaudelį ir esi ramus, nors tai nieko nesprendžia.
- Pakalbėkime apie tą praktinį ekologinio nerimo malšinimą. Šiemet jūs keliavote į Jungtinių Tautų klimato kaitos konferenciją (COP26) Glazge. Ten susirenka apie 40 tūkst. atstovų iš viso pasaulio kalbėti apie klimato kaitą, bet didžioji dalis jų atvyksta lėktuvais ir sukuria didžiulę taršą, kas prieštarauja visai tvarumo idėjai. Bet jūs pasirinkote keliauti atsisakant lėktuvo. Kodėl nusprendėte taip daryti?
- Čia antroji klimato konferenciją, į kurią keliauju ne lėktuvu. Pirmiausia, pradėkime nuo to, kad vengiu skraidyti. Jeigu nereikia, jeigu niekas nevaro, aš neskraidau. Antra, jeigu yra kitas būdas nukeliauti, tai ne kitas žemynas, Škotija yra salyne, bet vis tiek įmanoma keliauti kitu transportu, tada galvoji, ar tas variantas yra racionalus. Aš keliavau per savo atostogas. Tai yra ta lėtumo filosofija, nes jeigu tu jau tiek toli keliauji, tai galbūt dar yra papildomų tikslų kuriuos gali veikti, kad nebūtų vien tik tais toks ilgas kelias iš taško A į tašką B.
- Labai retai kas apgalvoja planuodamas kelionę, kad reikia kažkokį laiką skirti pačiam keliavimui, skiriam kelias valandas skrydžiui ir tiek. Tiek daug svečių atvyko į konferenciją, tačiau jų darbotvarkėje nebuvo palikta laiko atvykti kiek įmanoma tvariau.
- Panašu, kad laikas yra stipresnė valiuta negu šiltnamio dujų išmetimai tavo asmeninėje sąskaitoje. Laikas brangesnis kažkuria prasme už planetą, labai grubiai tariant.
- Kaip galėtume paskatinti žmones keliauti tvariau? Kokių susisiekimų infrastruktūrų trūksta?
- Du man atrodo labai svarbūs dalykai, tai „Rail Baltica“, tikėkimės šiai vyriausybei pavyks nutiesti naujovišką greitą liniją. Traukiniai turėtų būti pigesni, turėtų būti konkurencingesnė kaina. Aš įsivaizduoju keturių asmenų šeimai dabar nuvažiuoti traukiniu į Klaipėdą yra žymiai brangiau. Deja, turėtų būti atvirkščiai. Tas pats su skrydžiais. Mano kelionė maždaug 400 eurų kainavo, bet į Glasgą gali nuskristi už 40 eurų tikrai.
- Pakalbėkime apie pačią COP26 konferenciją, kokius įspūdžius parsivežėte? Buvo labai daug lūkesčių šiais metais. Išėjusi IPCC ataskaita po šešerių metų kalba, kad kažin, ar spėsime sustabdyti atmosferos šilimą ties 1.5°C. Po konferencijos daugeliui atrodo, kad veiksmai per maži, ypatingai Gretos Thunberg pasisakymas, kad visa konferencija yra „bla bla bla“ ir nieko daugiau. Kaip jums atrodo, ar šiais metais šalys jau buvo pasiruošusios pokyčiams? Ar jau kalbama apie kažkokius drastiškus veiksmus kovoje su klimato kaita?
- Pirmiausia, atliepiant Gretą, kai eini iš plenarinės į plenarinę sesiją kasdien, tai jau pradedi girdėti kas yra „bla bla bla“. Yra tokio spam’o, dėl to tenka sutikti. Galbūt ne visi žiūrovai įsisamonina, kad COP26 vadinasi, kad tai 26 konferencija, jau 26-ą kartą tautos po Jungtinių tautų vėliava suvažiuoja tartis. Ir tai nėra paskutinis kartas. Tai yra didžiulė mašina, 40 tūkstančių dalyvių šiemet, ten ne tik delegatai, bet ir žurnalistai, nevyriausybininkai, protestuotojai. Ta mašina sunkiai veikia.
Įsivaizduokite, jeigu namo bendruomenė tartųsi, kad yra kiauras stogas ir kokią investicinę programą imti jam sutaisyti. Tikriausiai jaunimas susipyktų su močiutėmis, tada pirmininkui reikėtų imtis iniciatyvos tas močiutes perkalbėti, durim daužytų ir vis tiek kažkokį susitarimą rastų. Tai įsivaizduokime, kad mūsų visos planetos stogas yra kiauras ir dar vamzdžiai teka, perkeltine prasme. Labai didžiulė gamtinė problema yra ištikusi žemės planetą, kyla grėsmė žmonijos egzistencijai ir tada visi mūsų rūšies atstovai suvažiuoja kaip ta namo bendruomenė tartis kaip mes lopysime stogą, keisime tuos vamzdžius. Tai yra žvėriškai sudėtinga, ir neįmanoma per vieną kartą padaryti. Vyksta dvi savaitės itin intensyvūs susitikimai, galiausiai pavyksta rasti tam tikrą konsensusą.
Ką mums derėtų įsiminti po šios konferencijos, tai tokie pagrindiniai raktažodžiai - tai išlaikomas Paryžiaus susitarimo tikslas, nors atrodė, kad jis virpa, ar pavyks tą 1.5°C išlaikyti gyvą, laimei, dokumente lieka. Kas yra netikėtai malonu, kad įrašyta labai didžiulė ambicija iki 2030-ųjų metų 45 proc. kirpti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. ES tai tikrai bus įmanoma, klausimas ar kitos pasaulio šalys spės pasivyti Europos ambiciją ir patys daryti. Dar du kriterijai, kurie atsiranda Glazgo pakte, tai toks paminkštintas, bet pirmą kartą po 26 konferencijų minimas iškastinis kuras, tai neefektyvių iškastinio kuro subsidijų neremsime, kad ir ką tai reiškia, keistokai skamba, pripažinkime. Ir minima anglis, palaipsniui mažins anglies naudojimą. Dabar kitais metais žiūrėsim ar stiprinsim tas kategorijas.
- Pabaigai, ar jus atrodo, kad jūsų distopinio romano vizija gali išsipildyti? Ar mes išsigelbėsim ar gali romano scenarijus virsti realybe?
- Palieku tai skaitytojams, patys nuspręskite. Aš turiu vidinę nuojautą, bet ją kol kas pasilaikysiu sau. Atsakyčiau pagal Naomą Chomsky - net jeigu katastrofa įvyks, mes jos nepastebėsim. Jau dabar vyksta ir pas mus tie klimatiniai pokyčiai, mes juos visi jaučiame, jau dabar esame ant to slenksčio arba net gi peržengėm tą pokyčių slenkstį. Viskas toliau vyksta kaip vyko, diskutuosime ar mažinti taršą, ar pramonei ar gyventojams susispausti, ar transporto sektorių ar energetiką keisti, mes diskutuosime ir bus šimtmečio pabaiga, mes nebūsime pastebėję kas atsitiko. Jeigu ir bus įvykusi katastrofa, laimė ar nelaimė, mes nebūsime iki galo jos pastebėję.
Daugiau tvarumo istorijų stebėkite kiekvieną sekmadienį 11.30 val. Delfi TV laidoje „Išpakuota“.
